Medis. Dar kartą medis...
Pieva ir sapnai.
Varna, nusileidusi ant kelio,
Man priėjus nuskrenda.
Suku dešinėn,
pažvelgiu aukštyn, o ten vėl
varna. Jau ne viena.
Medžių vaizdas hipnotizuoja mane.
Kvapas smelkiasi į širdį.
Vinguriuoja takas, girdisi aidai.
Paukščiai jau nutilę. Šalta.
Žmonių beveik nėra. Tik aš ir praeivis.
Norisi, kad mane užgraužtų sąžinė
ir prisiminimai. Nužudytų viltis.
Kaip skeveldros kristų mano kūno dalys
pragaran...
Susitinka žvilgsniai ir nuaidi juokas.
Beržas ieško prieglobsčio. Aš vienas einu.
Su savim ar be savęs, bet vis tiek aš.
Kvaila. Prigulsiu ir užmigsiu.
Priglaus mane rudenio žemė, o supras
prašalaitis – Vienišas medis.