Aš – mažas paukštukas. Pabudau ryte ant šakelės su karpytais lapais, nusipurčiau sidabrinius rasos lašelius. Aplink iš visų savo gerklių gieda kaimynai. Kaip verpetuojantis upės vanduo džiaugsmas pagauna ir mane.
Plačiai plačiai išsižioju ir giedu. Gal mano giesmė ir labai negudri, bet tai – daugiausia, ką sugebu, ir aš nesuku sau galvos, tik giedu džiaugsmą dėl prasidėjusios dienos iš savo mažos paukštiškos krūtinės. Turiu mažai, turiu save ir savo giesmę, bet man to visiškai pakanka ir aš laiminga. Pagaliau...
Dar sugebu prisiminti kelis miglotus žmonių kontūrus. Atsimenu, kad neharmoningais ir man dabar nebeištariamais garsais kažką vadindavau mama, kažką tėčiu, kažką draugu, kažką Gyvenimu. Retkarčiais ilgiuosi savo ilgų neplunksnuotų galūnių, kurios glostydavo, apkabindavo medžius, Tave...
Tave... Nuaidi mano medžio viršūne. Vėjo pagauti piktai sušnara lapai ir vėjas pašiaušia mano gelsvas plunksnas ant krūtinės. Kas tai? Nebesugebu suprasti. Prieš akis šokinėja nepažįstami-pažįstami siluetai, girdžiu kažkokius garsus, ir viskas taip malasi, sukasi verpetu. Išsigąstu ir skrendu šalin.
Kažkas miesto parke išgąsdina ant liepos tupėjusią zylę. Ji purpteli iš šakų užuoglaudos ir kaip nedidelis gelsvas kamuoliukas šmėsteli į mano daugiabučio pusę, nutupia ant vynuogės stiebo ir sūpuojasi man prieš langą. Pirmyn atgal, aukštyn žemyn.
Sugirgžda mano kėdė, truputėlį, kad neišgąsdinčiau paukštuko, pakylu ir įsižiūriu. Kažkokios keistos zyliukės akys. Galėčiau prisiekti, jog taip galėtų žiūrėti ir žmogus. Tas žvilgsnis. Tas priekaištingas, kenčiantis žvilgsnis. Kur aš jį jau mačiau?
Dabar prisimenu tik Tave. Visi šešėliai subėgo į vieną didelį atvaizdą. Aš jo nebijau, nors galėčiau, nors privalėčiau. Vėl mano mintyse esi vienas vienintelis. Atsimenu Tavo rankas. Jos mane meškiškai suspausdavo. Sakei, kad niekada nenori manęs paleisti. Aš taip tikėjau. Atsimenu jau viską, jau beveik viską. Kaip juokdavaisi, kad neatidarau pomidorų padažo stiklainio, kad tarp dulkių galėčiau gyventi, kol jos mane gyvą palaidotų, kaip sakydavai, jog man nereikia kalbėti, kad viską iš mano didelių akių žvilgsnio išskaitai. Negi melavai? Negi dabar nematai? Štai aš čia. Pakilk iš savo kėdės. Kodėl neateini? Kas nutiko?
Zylė pradeda kaip pašėlusi plaktis palei langą. Atsistoju pažiūrėti, kas ją taip išgąsdino. O Dieve... Man nusvyra rankos ir pradeda pasiutusiai virpėti širdis. Šitas akis aš bučiuodavau prieš miegą, joms sakiau, kad niekada nepaliksiu, kad atpažinčiau tarp tūkstančių kitų. Jos čia.
Man trukdo šaltas stiklas. Prisiminimai tirštėja, mažėja tamsių vietų, viskas pradeda aiškėti. Čia tos rankos, kurios glausdavo mane prie širdies, bet taip pat sugebėdavo priglausti ir kitą. O, kad pavirstau paukšteliu... Dainuodavo mano močiutė. Šitai niūniavau ir aš, gerdama rožines piliules. Viena po kitos, kaip saldainius. Pirma viena, paskui ir kitos eilė... Greitai plakdama sparnais, metuosi tolyn nuo lango.
Aukse!!!!!!!!!  Šaukiu. Bet persigandusi zylė šauna kažkur tolyn nuo lango ir dingsta už namo kampo. Kad pavirstau paukšteliu... Kas taip pasakė?