Pušelė
Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų miškuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.
Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.
- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.
Ir pušelė lieknoji atsakė:
– Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.