Pro šalį lekianti mašina tėškė purvo  bangą. Ji pasijuto tarsi apipilta pamazgomis. Ranka bandė nubraukti nešvarius, prie skruostų  prilipusius plaukus ir išsitraukusi šlapią nosinę šluostė pašiurpusį veidą. Lengvi vasariniai bateliai, prisigėrę  purvo ir vandens, pasunkėjo ir slysčiojo. Ji pajuto, kaip kairysis bato kulnas grėsmingai pakrypo į šoną , o nedidelė dirbtinės odos rankinė, nukritusi nuo peties, plaikstėsi vėjyje lyg  suplyšęs aitvaras. Įtūžęs vėjas ūždamas lenkė medžių šakas ir sūkuriais nešiojo nukritusius lapus, nuo nesibaigiančio lietaus sukibusius į purvinus kąsnius. Artinosi audra...


-Vaikai, a, vaikai, laikas keltis, saulutė jau seniai dangumi ridinėjasi, - troboje tarsi žadintuvas skamba švelnus Viktorienės balsas,-ir Arūnėlis jau į kiemą išvežtas, jūsų laukia, pažaisti nori.
-Tai kad jis niekada nežaidžia su mumis,- bumba mieguistas vaikiškas balsas.
-Mama, mes norim prie upės nuvažiuoti ar šiaip su draugais prie ąžuolo susirinkę pasikalbėti, niekur negalime vieni iš namų išeiti,-pritaria sodresnis paauglio.
-Nevidonai jūs, netikėliai, kai paimsiu šluotražį, visos paikystės tuoj išgaruos, sugalvojo mat, kad brolis jiems trukdo,-piktai graso motina ir jau švelnesniu balsu priduria.-Taigi jis ligonis, nabagėlis, sėdi per dienas tuose ratukuose, žiūri į visus stiklinėmis akimis ir žodžio nepasako. Oi, neaišku, kiek dar laiko taip sėdės. O jūs brolį bijote paglostyti ar žodį kokį meilesnį pasakyti. Vaikeliai, vaikeliai, beširdžiai jūs...
Krestelėjo  Viktorienė  ant suolo ir nutraukusi nuo galvos skarelę šluostėsi ja srūvančias ašaras. Nesuvokė, nesuprato, kodėl baisi liga pasirinko jos vaiką- menką, mažutį strazdanotą berniuką. Prieš jam gimstant sapnavusi pranašišką  sapną, kad ant jų  pakrypusios kiemo tvoros tupi juodų varnų būrys ir galanda į medį savo  aštriai lenktus snapus. Prabudusi persižegnojo ir greitakalbe išbėrė,, Sveika, Marija“, prašydama savo vaikui sveikatos. Kai seselė atnešė kūdikį į palatą, ji iškart suprato, kad kažkas negerai. Suspaudė nerimas jos širdį tarsi replėmis ir pajuto motina, kad šį vaiką ji mylėsianti ypatingai. Po kelių dienų atėjęs gydytojas ilgai aiškino išsigandusiai Viktorienei apie tyrimus, kuriuos reiksią atlikti, apie dar neaiškią diagnozę, kurią būtina patvirtinti, minėjo kažkokį lotynišką ligos pavadinimą, kuris nieko nesuprantančiai motinai skambėjo tarsi nuosprendis. Jos Arūnėliui buvo pažeistos smegenys ir, kaip diagnozavo viena geradarė kaimo bobutė, gal jų išvis ten nebuvo. Pasklido žinia po visą Spanguolinę, kad Viktorienei gimė besmegenis. Vieni kaimo žmonės graudinosi ir  gailėjosi, kiti atvirai tyčiojosi ir šaipėsi  iš šeimos nelaimės. Tarsi jausdama kaltę  dėl sunkios vaiko ligos moteris po to pagimdė tris sveikus berniūkščius, o dabar jau ir penktasis greitai atkeliaus į šį pasaulį. ,,Jis bus  sveikas,“- guodė motinos širdis.
-Ko verki, tetute,-  maža vaikiška rankelė glostė jos galvą,-ar tau skauda?
-Skauda, zuikeli, oi, kaip skauda širdį, tarsi akmuo koks užgulęs, oro trūksta.
-Eime į lauką, ten saulės zuikučiai žaidžia,- tiesia  rankelę mažoji.
O lauke tarsi rojuj: lengva, žalia, šviesu ir saulėta. Ant kiemo tvoros tupi senas katinas ir šeimininko žvilgsniu dairosi aplinkui. Pulkelis margų vištų  kapstosi keliuko dulkėse, o senas apžlibęs šuo snaudžia iš būdos iškišęs galvą. Darželio viduryje, tarp našlaičių, geltonpienių  ir ankstyvųjų jurginų kėpso metalinis vežimėlis., kuriame prisimerkęs nuo akinančios saulės šviesos kūprinasi vaikas. Išbalęs jo veidelis išmargintas strazdanų, o plonas kaklas vos nulaiko neproporcingai didelę vaiko galvą. Berniukas lyg iš medžio išdrožtas Rūpintojėlis sėdi nejudėdamas ir keistai žiūri į vieną tašką- kažkur į nesibaigiančias laukų tolumas.
-Arūneli, vaikeli, ar nieko nenori?-švelniai klausia Viktorienė. -Gal vandenėlio atnešti atsigerti?
Vaikas, atrodo, negirdi nei motinos klausimo, nei jos balso.
-Tetute, ką Arūnėliui skauda?- smalsauja mažoji.
-Galvelę skauda mano Arūnėliui, jau seniai sopa, daktarai ligos neranda ir nelabai padėti gali.
Mažoji vikriai apsisukusi neria į namą ir po kelių akimirkų  atsineša pilką  zuikio kepurę. Viktorienei nespėjus atsitokėti, mažoji ropščiasi į vežimėlį, kuriame sėdi Arūnėlis, ir šnopuodama mauna jam ant galvos žieminę kepurę. Viktorienė, išplėtusi akis, žiūri į savo sūnų, vidurvasarį papuoštą zuikio kepure.
-Tetute, Arūnėliui daugiau neskaudės , zuikutis pagydys Arūnėlį, -šypsosi mergaitė,-man ausytes irgi pagydė. Nebeskauda.
Tik dabar Viktorienė suvokia tikrąją Zuikučio kepurės galią-žmogišką galią atjausti,  norą padėti, viltį tikėti. Pirmą kartą po daugelio metų moteris šypsosi taip, kaip šypsosi tikrai laimingas žmogus. Mažoji, pritūpusi prie vežimėlio, glosto Arūnėliui rankas ir tyliai ,tarsi burtažodį šnabžda:
-Tu pasveiksi, Arūnėli, tu pasveiksi...
Berniukas ir toliau žiūri į vieną tašką, bejėgės  jo rankos neatsako į vaikišką švelnumą.
-Dieve, padėk, vaikeli, jis... šypsosi, pažiūrėkit, žmonės, jis šypsosi,-garsiai šaukia Viktorienė, žiūrėdama į sūnaus veidą.-Mano Arūnėlis šypsosi.
Galbūt  tai tik buvęs  nevalingas nervinis judesys, o gal iš tiesų  Arūnėlis, ant  galvos pajutęs švelniakailę kepurę ar glostomas mylinčių rankų, pirmą kartą savo mažoje širdelėje pajuto virpesį, padėjusį jam nusišypsoti .Išgirdęs žmonos šūkavimus iš tvarto atbėgo išsigandęs Viktoras. Pati užsikirsdama, prarydama skiemenis bandė  pasakoti, kas atsitiko, bet vyras nieko nesuprato. Tada moteris palinkusi prie vežimėlio  ėmė prašyti:
-Arūnėli, vaikeli, nusišypsok .Šypsokis, vaikeli, šypsokis...
Vaikas abejingai žiūrėjo į tolumą. Viktoras, mostelėjęs ranka, nusispjovė ir grįžosi į tvarto pusę, bet Mažoji, delniuke laikydama berniuko ranką, vėl ėmė kartoti savąjį vaikiškos  sielos burtažodį:
-Saulės zuikutis pagydys Arūnėlį ir Arūnėlis pasveiks.
Berniuko lūpose  pamažu dygo šypsena: iš pradžių  kukli ir vos pastebima lyg gėlės pumpuras, vėliau augo, plėtėsi, kol  plačiai pražydo vaikiškame veide.
Lyg išdykėlis vėjas viesulu po kaimą pasklido žinia-Viktorienės besmegenis šypsosi.


Praūžė viena mašina, antra...penkta.. Ji dvejojo. Įjungusi garsą ir  šviesas milžinišku greičiu nuzvimbė greitoji. Sustirusi į ledą,  permerkta iki paskutinio siūlelio ji buvo vienintelė, tą audringą vakarą stabdanti pakeleivingas mašinas. Nebejausdama sušalusių rankų, ji bandė įsižiūrėti į tuos, sėdinčius prie mašinų vairo. Deja,  nieko nesimatė. Sucypė stabdžiai, dideliu greičiu lėkusi mašina bandė sustoti, bet slidžiame kelyje tai padaryti buvo sunku. Atidariusi sustojusios ,,Volgos“ dureles, ji iškart  pajuto stiprų alkoholio tvaiką, todėl nedelsdama stipriai jas užtrenkė. Po kelių akimirkų ,,Volga“ nuvažiavo. Lyg didžiulis gigantas tolumoje riedėjo milžiniškas transporteris. Nežinia kaip, bet mergina pajuto, kad tai ta mašina, kurios jai reikia. Vairuotojas tik visai arti privažiavęs pamatė susitraukusį žmogaus siluetą, iškėlusį į viršų abi rankas..