Kodėl visi nemaloniausi, bjauriausi dalykai gyvenime turi atsitikti, kai jautiesi pakylėtai? Kodėl visi bjauriausi dalykai turi atsitikti tada, kai jautiesi įsimylėjęs ir degi noru apglėbt ir pabučiuot pasaulį? Nesakau, kad maironiškai bučiuotis su pasauliu yra kažkas nepadoraus ar didelė nuodėmė. Pati beprotiškai mėgstu bučiuotis. Tik nėra su kuo ir kada. Tai ir bučiuojuosi su pasauliu.  Bet kodėl visa, kas nutinka nemaloniausia gyvenime, būtinai turi atsitikti labiausiai pakylėtomis akimirkomis? Kodėl jam, sėdinčiam ten, aukštai debesyse, taip ir  maga smagiai trinktelėti mazgote per veidą gražiausią ir tyriausią tavo gyvenimo minutę, kai tos ir taip suskaičiuojamos ant vienos kojos pirštų?

Tai ne šiaip sau bjaurūs dalykai. Jie įsibrauna į tave kaip vidinė gėda, ir nepaleidžia tavęs daug metų. Iki tol, kol tu, žinoma,  nenuskaidrėji dvasiškai. Iš pažiūros jie tokie nekalti ir nereikšmingi, tačiau tempia į dugną kaip koks Barstyčių pasididžiavimas. Tai tokie dalykai, kurių nenori pasakoti ne tik kitiems, bet ir sau. Nuveji tas mintis kaip sieros pritvinkusį debesį, nes jis gali suadyti kitą tavo pasididžiavimą – sielą. Bet aš, atrodo, nebeturiu kuo didžiuotis. Rašau ne todėl, kad būčiau nuskaidrėjusi dvasiškai, bet todėl, kad nebeturiu kuo didžiuotis. Suprantu, kad tai man tik į naudą. Bet širdžiai neįsakysi...

Sklendžiau su motina svetimo miesto gatvėmis. Man buvo tik dvylika metų, bet aš jau mokėjau nepriekaištingai sklandyti, didžiuotis tuo dar nemokėjau. Taigi, sklendžiau taip sėkmingai kaip niekad. Medžiai, gatvė, automobiliai, šviesūs praeivių žvilgsniai unisonu atkartojo pakylėtą mano nuotaiką. Oranžinė striukė pūstomis rankomis, ir ta. Galėjau su ja iš parašiuto leistis, į žemę vis tiek nebūčiau stačia galva rėžusis. Aš jutau, kad kažkas man pinasi apie kojas. Girdėjau ir kažkokį garsą, bet man nė į galvą neatėjo pasižiūrėti, iš kur tas keistumas atsiradęs. Kaip koks tobulus garsus skleidžiančių radijo garsų trikdis. Atrodo, kad kažkas kliūva, bet lyg ir nieko. Neįtardama nieko blogo sklendžiau dar kokį dešimt metrų, matyt.

Tačiau trikdžiai kartojosi ir vis stiprėjo įtarimas, kad su sklandymo aparatu kažkas ne taip. Tada netyčia ir žvilgtelėjau žemyn... Neįmanoma apsakyti tos akimirkos. Akimirkos, kai žvilgtelėjusi žemyn pamatai apie kulkšnis besisukantį ne ką kitą, o savo sijonuką. Žinoma,  tik šmurkš jį greitai užsitraukiau ir apsižvalgiau, ar niekas nemato. Žvilgtelėjau į mielą mamytę, ta žingsniavo sau maloniai, ganėtinai arti žemės. Taigi elgiausi lyg niekur nieko ir niekam apie tą įvykį nepasakojau, net kai man sukako aštuoniolika nepasakojau. Tokios baisios nenuvalomos gėdos dėmės savo gyvenime aš negalėjau pakelti. Netgi jaučiausi kažkokia traumuota ir nevisavertė asmenybė. Ilgą laiką.

Su sijonu prisimenu ir kitą istoriją. Mes vaikai, brolis, atvažiavęs pusbrolis ir aš laigėm kaime tvoromis. Aš labai maiviausi prieš tą pusbrolį. Nesuprantu ko, patikti norėjau ar ką. Laigom tom tvoromis kaip ožiukai, cypaujam, linksma, smagu, maivausi jau kiek begalėdama, iš kailio baigiu išsinert prieš tą pusbrolį. Ir išsinėriau, tiesa, ne iš kailio, bet iš sijono. Šast ir nukritau tiesiai į dilgėles. Sijonas, žinoma, kaip mano gėdos vėliava liko iškilmingai kabaroti ant tvoros. Man atrodo, jie net nesijuokė arba juokėsi susirietę paskui, bet ne tas rūpi, kai turi plikomis kojomis spūdinti per dilgėlyną namo (negi lipsiu dabar per tvorą be sijono?). Grįžusi jaučiausi daugiau nei nelaiminga. Apsakyti tokiam fiasko nėra žodžių ir, matyt, niekada nebus. Man, atrodo, kad tai bus giliai paveikę mano psichiką.

Šitie nutikimai palyginus dar nieko su tuo, kas man nutiko vėliau. Buvom išlėkę per pertrauką į lauką. Viskas ir vėl buvo bjauriai sušiktai pakylėta, aš ne tai, kad bučiavausi su pasauliu apsikabinusi, aš tiesiog sukausi vienam ritme su kosmosu, bendraklasėmis ir bendraklasiais. Gal tą pakylėtą nuotaiką sustiprino tai, jog buvau su naujais rūbeliais ir jaučiausi nepaprastai graži. Bet... staigus likimo posūkis ir aš veidu trenkiausi į bordiūrą. Tiesa, smūgis nebuvo labai stiprus, ir aš neapsipyliau kraujais, bet to užteko, kad pusė priekinio danties čakšt ir nuskiltų.

Tai yra ne taip norėjau pasakyti. Labai paprasta pasakyti: „pusė priekiniuo danties  čakčt ir nuskilo“, net jei nuskilo tik mažas priekinio danties kamputis.  Pasakyti taip lyg tai būtų koks nereikšmingas įvykis, apie kurį neverta net pasakoti. Pusė danties – tai tik metafora. Realybė nesugeba atspindėti to, kas dedasi žmogaus viduje. Pusė danties, fui.