******
O kelias vis į skaudų aukštį kyla,
Jis kyla lūždamas tarp skardžių ir uolų--
Pro aukuro miražą, žalią tylą,
Kurioj ištirpt, lyg danguje galiu--

Tapyk mane, kaip vėjų pušį-deivę--
Aš brisiu žemės raudančiais kalnais,
Išgersiu saulės jūrą  karštą, gaivią
Jaunystę šilo...kai šalna ateis,

Virš švento kalno lenksiu spindulėlį
Vakarės, kad, įkopus į žvaigždes,
Matyčiau Žemės širdį pro tą mėlį,
Kuris, šilagėle pražydęs, neužges

Ilgai, ilgai...kalnynais sodai brenda
Pilni dilgėtojo dangaus šviesų--
Nupiešk mane, kaip dūžtančią legendą
Virš Kalno-Paukštės, kur nėra baisu

Paslysti tarp griūčių melsvų švelnumo,
Virš skardžių juoko, raudonos uolos,
Prisnūdusios prie šalto rūko rūmo
Dygliažolių žiedų ir mano nedalios--

O kelias vis į skaudų aukštį kyla,
Jis kyla lūždamas tarp skardžių ir uolų...