ruduo jau...
lapais supsis
ir žemei
į delnus vis
kris
mano mintys,
šilumos
niekada neišpūs
šaltą liūdesį
nešantis vėjas

šerkšnas dengs
rudeninių laukų
svaigų rytą,
neskinti obuoliai
vis rymos
užmirštų obelų
liūdesy -
nesulauks jie
žydėjimo
kito

o dangum
plauks ir plauks
debesų
išsidraikę šešėliai,
upių vandenys
glostys akmenis
šaltu jausmu
tu eini...
mano lapai -
kelias,
lyg vartai
tolyn,
bet, deja,
nė vieno
jų nepakėlei...
... sugėlė...

jau ruduo...