Į stiklainį įmetu du žmones.
Gražu.

O pradūrus tik vieną skylę, vienas uždus?
Deja. Oro trūks abiems.



Dabar stiklainin įmetė mane.
-Pradurk skylių, noriu kvėpuoti.
-Kiek Tau jų reikia?
-Trijų manau pakaks.
-Tiek neužteks.
-O kiek tada reikia?
-Suskaičiuok.

...gaunu oro.
Blaškausi, bet stiklainis mažas.
Desperatiškai kabinuosi nagais į stiklą.
Aš žinau, aš užlipsiu... Not.

-Išimk mane, nebenoriu čia būti.
-Gerai. Kibkis į ranką. Tik ne nagais.
-Bet aš kitaip nemoku.
-Gerai.

Žaizdos juk gyja.
Išima, palaiko rankose.
Laisvė?




O tada suprantu, kad aš vėl stiklainyje.
Tik šįkart juo grožisi kiti žmones.