Į akiduobes lašantis rūkas,
Sulėtintai dūžtančios šukės
Sulėtinto aido - - -

Viduramžių pilys,
Požeminė akustika...

Viršžeminis rymojimas,
Ruošiantis žiemai.

Kur daugiau vienatvės,
Laukiant prisikėlimo?

Ar atgulusių požemiuos,
Ar gyvų pasiklydėlių
Juodžemy?
(Kur nesuskaitomos pėdos).

Vienatvės,
Kuri užgrūdina sielą,
Išgrynina kūną,
Kad prisikėlęs galėtų pakilti.

Ar leido jums
Kas nors pasirinkti,
Kada patogiau
Čia (ar ten)
Užgimti ir mirti:
Viduramžiais ar postmodernizmo laikais?

Ar gresia žmonijai
Mirties kokybės infliacija?

Ar anksčiau išėjusieji
Nueina toliau,
Labiau išsigrynina?

Kantrybės,
Juk dienų pabaiga –
Navigacija,
Akivaizdžiau nei ant delno.

Geliančiai gėda
Negailestingai išplėšto nuogumo.

Į akiduobes lašantis rūkas,
Kur kažkada tyvuliavo
Sielos veidrodžio
Negėlas gerumas.

Teliko dvi juodos kiaurymės –
Šiurpulinga šikšnosparnių prieglauda.

Ir kurjerės karvės,
Po lankas išbarstytos.

Sunkėja vis tešmenys,
Būties slėpinių prisirpinti.

Sako, aštrialiežuvės,
Nors niekada nekalbėjo.

Geros kaip karvės.

Nebylios.

Nebyli išmintis.

Per žolę bylojanti.

Auganti tyliai.

Senolių sukaupta išmintis.

Iš jų kaulų per žolę išdygstanti.

Aštriu liežuviu surišta,
Atrajota.

Per kurjeres karves
Mus pasiekianti.

Niekada nelengvėjantys tešmenys.

Kaip upės niekada nesibaigia,
Nors teka.

- - -

Tėviškas žvilgsnis
Į ant rankų įmigusį kūdikį –
Kaip sunku patikėti,
Jog jis, vaikiškai rimtas

Kada nors

(gali taip būti)

Taps

Naujo

Ieškančio

Žmogaus

Proseneliu.