...t i k ė j i m a s,
išsklaidantis vienatvę,
kad viens kitam
mes esam būtini,
tarp smulkmenų
kasdienių skęsta,
p a m i r š t a m e,
jog esam laikini,

bet juk išnyks
daiktai ir laikas,
bei mus  s r a u t e
pakeis – ateis kiti,
o čia – dabar
prasmės jautimo
nebeatstos, kas laikina,
nei spindesiai šalti - - -

praeiviams nebijau
atrodyti kampuotas –
galbūt mane supras
tik kažkuris žmogus,  
l i k i m u i  abejonėse
kai viskas atiduota –
kai j i s  nesuvoktas
ir néžinia svaigus...