Nubrozdintais gyvenimo keliais nėjau, kai snigo.
Lediniai klystkeliai baugino ir tamsa.
Paėmus ranką skausmo rudeninio,
Šnabždėjau jam "išeik". Aš noriu su šalčiu pabūt viena.

Vingiuotų, papuoštų druska kelių aš ieškojau,
Arba takų, kuriais dar nėjo niekas niekas niekada.
Tik dengia juos raudonos šakos eglių,
Augintų nevien mano, bet ir tavo galvoje.

...o užsimiršę medžiai pūgoje šlamėjo,
Tamsiais, didžiuliais lapais ant sausų šakų.
Stebiuos, kad nieko man jau nebeskaudėjo,
Ir galvoje neliko liūdesio, liūdesio pilnų minčių.