" Užrašuose kitaip" parašiau:
" Vilniaus Naujininkuose lapkričio 4 d. prasidėjo tiršta tamsa. Krapnojo nešaltas lietukas, bet neatrodė, kad jis reikalingas - gal kaime, ypač Dzūkijoje, toks lietutis teiktų vilties, kad pradės augti baravykai. Toks krapnojimas ten iš tikrųjų vadinamas grybiniu lietumi, na, o Naujininkuose - fui,  jis tikrai nereikalingas, bet, žinoma, geriau, negu juos būtų užgriuvęs žiemos  šaltis. Tiesa, šilumos nedaug, bet ir  laikas toli gražu nepavasarinis. O kad šiluma kaulų nelaužo- irgi teisybė.  Ypatingai tų kaulų, kuriuos nežioja  septynių dešimčių seniai"
Pirmasis dienos įrašas "Užrašuose kitaip" paprastai atsiranda greitai po vidurnakčio ir per parą jų susirenka ne mažiau trijų. Taigi, sakyčiau, ir ši lapkričio diena prasidėjo santūriai, protingai, nesitikint didesnių perversmų savo aplinkoje, bet po minutės kitos išgirdau Astę:
- Girdi? Verkia.  
- Už sienos? Ė, nekreipk dėmesio! Kai įpranti jau negirdi, kas už sienos.
- Ne, ne už sienos. Verkia mūsų naujas bičiulis  Cieskas.
Buvo dvi valandos ir kelios minutės nakties.
Įsiklausiau, bet ypatingesnio įsiklausimo neprireikė: Cieskas verkė neįprastai, pakūkčiodamas. Kaip Dzūkijoje jaunamartės, išvežamos piršlių iš gimtų namų. Labai dažnai sunku įtarti, kad joms tų namų gaila - gailėtųsi, tai turbūt nesirengtų nuotakomis, nesidžiaugtų, nebaliavotų po dvi-tris dienas.  Verksmas Cieskaus  panašus į nuotakos verksmą, bet jo adresu nedrąsu mestelėti įtarimą, kad tai apsimelio graudulys. O jis pats taip:

„Verkiau kaip beržas keturių kelių kryžkelėj
Liūdėjau kaip šermukšnis pamatęs gęstančią meilę“
  
-Taip., Aste, tai Cieskas, - pažinau.
Esu irgi ašaringos prigimties žmogus - ašaros akių paviršiuje, jos ir senatvėje neišgaravusios. Net nusijuokiu, sakau, jog specialiai saugau, kad galėčiau jomis užgesinti pagalvyje uždegtą žvakę . Būna, kuomet ne juokais atrodo, kad šitos žvakės kažkieno valios paskubintos. Užtektų jas užpūsti, kad žmogus pats atsikeltų iš paruošto jam amžino guolio. Žiūri, miega Petras ar Antanas, ir tiek - net rankos ant krūtinės prie širdies. Tik kojos suglaustos, lyg  būtų surištos. O pasitaiko, kuomet tikrai pamatai, kad jos surištos. Kodėl? Kad neatsikeltų? Beje, tokių atvejų yra buvę-„numirėliai“ sugebėdavo užpūsti uždegtą žvakę, pasikeldavo ir vėl, pasiėmę šaukštus,  srėbė sriubą, laukdami kada  numirs. Bet tai sunkus  darbas- atsikelti. Prie tokių žvakių pastatyta atidi sargyba, kad, neduok die, jos nebūtų užgesintos. Ir didelė netiesa sakoma, kad, girdi, niekas mirties nenori. Gal net teisingiau būtų pasakius, kad visi nori  mirties, tik, žinoma, ne savo.  
O nuo keturių kelių kryžkelės girdėjosi Cieskos pakūkčiojimai:

„Nusviro rankos kaip beržo šakos ir skruostais riedėti pradėjo
Raudonos kaip šermukšnio uogos ašaros per sustingusią žemę.“

- Kažin, ko jis verkia, a?
- Dar ne taip verktų, bet jam reikia smuiko. Be smuiko yra taip, kaip  girdi.  Dieve, kaip negerai neturėti  smuiko,- atsiduso Astė ir iš negražiai nupieštų jos akių kampučiu nurideno ašaras. O ne! jos nebuvo kaip  šermukšniai raudonos. Bet tai buvo ašaros.
- Ir tu? Verki?
- Et, nekalbėk! Ir be tavęs širdis pilna sopulio.
- Na va, „pilna sopulio“. O tau dar muzikos reikia, smuiko...
- Ne man, o jam, Cieskai....
- Kad visa ŽaliaŽolė pravirktų? Na, paverk, paverk, Aste. Ir tu,  Cieskai, paverk, - žiūrėdamas girdimo verksmo kryptimi,- pasišoviau padėti. Ir tai buvo labai geros valios aktas, nes žinau, kad po gausių ašarų, dangus pašviesėja. Vėl ateina  noras gyventi, krutėti ir net senatvėje išeit pasivaikščioti po žolę. Tuomet jau labai nepaisai, žalia ji ar ne, bet miklini save, bandai, trankaisi kakta į iliuzijas manydamas, kad tavo senatvė - tik žmonių išmislas, o iš tikrųjų iki jos dar...  Ė, kad ir diena, ir dvi, o gal ir trys. ... Tai turtas, kurio negalima prarasti.
Ką čia parašiau, galėčiau perrašyti netgi ant savo kaktos, nes vargu ar kas kur buvo išliejęs tiek ašarų, kiek jų po Radijo karietos žlugimo, jos gailėdamasis, išliejo vežėjas. Tik,regis  nedaug kam sakiau, kad juo buvau aš, Pelėda.
Istorija kartojasi ir supratau, kad į panašią padėtį pateko Cieskas, tik kiek kitokia forma. bet tai ne kliūtis pasakyti, kad keturių kelių kryžkelėje verkė geras, talentingas, nebijantis ašarų žmogus,   verkė poetas, muzikantas ir tikras vyras, pasiruošęs tuoj pat, dar nenudžiūvus ašaroms, vėl uždainuoti....
( "Daina? tikiu, kad gali tie žodžiai daina pavirsti, net romansu apie meilę, tik būtina sąlyga- tikras garsas")

Garsas jau yra.

„Ištirpo ašaros kaip snaigės ir po audrų ramybė apglėbė širdį
Šalnoj sustingusiom medinėm rankom vėl turiu ką apkabinti“.

- Ką apkabinti?- dingteli.
Ir štai apie 11 valandą  minėtuose „Užrašuose kitaip“ atsirado antras įrašas.
„Hm. Negi taip gali  būti? Bet deja, deja..
Būtent lapkričio 1d. ŽaliojeŽolėje  išgirsta apie Astę. Lig tol jos ten niekas nematęs, negirdėjęs. Gyveno dvasioje ir atrodė saugiau nereikėjo. Tikriausia, tokim gyvenimui būtų palikta, bet – ne. Krebždėjo, kaip peliuke sieloje, vis prašydama nupiešti ją ir paleisti į žmonių gyvenimą..
Nupiešiau. Kad ir negražią, bet... nupiešiau. Paleidau į žmonių gyvenimą. Ir- ką?
Būtent tą pačia dieną Žolėje pasirodė dar viena persona - Cieską
Girdėjęs jo verksmą keturių kelių kryžkelėje ir matęss šalia manęs verkiančią Astę, prieš savo valią įsirėžė klausimas- kas  jis? Iš kur? Kur anksčiau buvo?
Kas gali laiduoti, kad tokia ašarų savišauka - atsitiktinumas?
Kas?“

Dabar peradresuoju tą klausimą  iš „Užrašų kitaip“.
- Pasakykite, plunksnos broliai, sutapimas tai ar – ne?.
Man pasisekė, nes iš tikrųjų, kas ieško tas randa.
Mano sieloje jau senokai suvokta, kad teisybė raiškiausiai išsiskleidžia ne kalbose ir teismų salėse, o būtent nuojautose ir sapnuose. Ir nemanau, kad kas taip gražiai mokėtų sapnuoti ir jausti, kaip.. poetai.
Ir va, kai kurie jų, būtent harmer, Bastet, Medis, St_a_s, nujausdami  būsimo įvyko  neįprastumą, kartus su LAIKU perkopė iš lapkričio 3 d. į 4d., panūdę apdainuoti dar neįvykusį reiškinį savo nuojautose. Miela kada poetas ne tik aklai tiki savo intuicija, bet ir ją patikrina- ar tikrai  buvo taip, kaip jautė..  
Ir štai rezultatai apie įvykį keturių kelių kryžkelėje

harker:
aš sustot negaliu, akys bėga laukais,
kur nuliūdę beržai
savo galvas kaltai panarino...

Bastet:
Mylim mes, karšti ir atviri,
Mylim, trokštam, bėgam, klystam.

Medis:
Skaistus kaip kūdikis
gimęs.

St-a-s:
sakysiu –
gal
cigaras apsvaigino...
-------------------------
O Cieska  jau dainuoja. Džiaugiasi ir Astė. Ir vėl- ar nesutapimas?
Jeigu dar sutaptų ir mano spėjimas, kad jo tikrasis  vardas Česlovas, arba ,kaip dzūkuose sakoma – Čieska, tai...
- Dzieduli, aš tau dar vis negraži, a?,- išgirdau Astę.
- Va, pasiimk. Tikriausiai čia ne man, o tau parašė
- Čiesiukas?
- Verksnys, o ne Čiesiukas, - pasakiau ir padaviau iš  „Vėlinių“ novelės pašto dėžutės raštą apie -
statinę,
filosofiją,
girgždančius vyrius,
jausmus.