Verkiau kaip beržas keturių kelių kryžkelėj
Liūdėjau kaip šermukšnis pamatęs gęstančią meilę
Šlamėjau kaip klevas nenorėdamas šalnoj sustingti
Tikėjau kaip obelis kad širdin sugrįš pavasaris.
Kaip medis verkiau ir liūdėjau šalnoj sustingusių jausmų
Kaip medis šlamėjau ir tikėjau rusenančia meile širdy...
Nusviro rankos kaip beržo šakos ir skruostais riedėti pradėjo
Raudonos kaip šemukšnio uogos ašaros per sustingusią žemę.
Audros negailėjo mano rankų kuriomis tave apkabinti norėjau
Vėjai draskė ir šalnos stingdė gražiausius jausmus kelių kryžkelėj...
Ten aš stovėjau...
Ištirpo ašaros kaip snaigės ir po audrų ramybė apglėbė širdį
Šalnoj sustingusiom medinėm rankom vėl turiu ką apkabinti.
Aš mačiau kaip gęsta meilė aš mačiau meilės gimimą
Tu pakurstei rusenančią ugnį tu mano širdį sušildei.
Juk mano siela tūno tam medy juk mano šakos tavo sielą apkabino.
Ten ir dabar svyruoju - keturių kelių kryžkelėj...

2007.10.06