Vis bandau prisiminti koks lapkritis Gimtinėj...
Kažkodėl prieš akis išnyra pilkas lapkričio dangus, keistas vėjas, kuris lyg glosto, lyg bara... ir taip norisi užuosti tą nepaaiškinamą kvapą, kurį pajusdavau kiekvieną lapkričio pirmąją, visai kitokį negu kitus mėnesius, kad užuosdavau....
Birželis man kvepia jazminais,o lapkritis – smilkalais ir žvakėm... Ir tas keistas jausmas atėjęs pirmomis dienomis nepalieka iki šv. Kalėdų ir nežinau kas kaltas ar oras, ar pasikeitusi aplinka, kai visur pasidaro taip tuščia, kai tarp dangaus ir žemės lieka plonytė skiriamoji juosta...
Ir taip pasiilgstu kapinių tylos, kuri lapkrity yra tokia nežmoniška ir taip nežmoniškai ramina širdį ir ją paruošia ateinančio Stebuklo laukimui...
Tie nuogi medžiai vis primindavo man mano gyvenimą, tokį nuogą,tuščia... iki... Kalėdų, kai jau Kūčių naktį vidų pripildo ramus džiugesys, ramybė ir supratimas, kad tas laikas praleistas pilkumoje nenuėjo veltui, nes būtent dėl to, tu dabar gali džiaugtis kiekvienomis spalvotomis akimirkomis iš kurių susideda visas mūsų gyvenimas...
Žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį...
Supratimo ir Meilės,
Ilgesio ir Džiugesio,
Laukimo ir Vilties -
visiems norintiems kažko daugiau, įžvelgiantiems giliau, galintiems ir norintiems suprasti, mokantiems ir nemokantiems mylėt...