tokiam vienam žmogui...


Be klausos tu
Į langus ir mano
Atlyžusius nervus
Bachą adatėlėm.
Ir jokios baimės
Kad į tavo džiaugsmu
Apšiurpusį „aš čia“
Aidas nulinks nuo
Šimtų išsigandusių:
„O, Dieve, išklausyk
Mūsų maldavimų“.

O kažkada pats
Už visus tuos šimtus
Aidėjai tarp sienų,
Nors ne maldavimus,
O sunkius žodžius
Iš lapo, kurį susukęs
Dabar tiesi man, sakai,
Nors aiškiai jaučiu,
Rėki: žiūrėk pro jį
Ir matysi daugiau,
Nei matai atmerkta.
Netikiu, bet va.
Privalau suvaidint.