Ir niekada daugiau
Neskaitysiu tavose lūpose melo
Nesakysiu lindėsiu prakiursiu
Kiurksosiu landoje neveblendamas.
Melionus lapėms nuskabysiu
Pavogsiu pirštus apžergęs
Vardan miško
Kur kraujas tiško
Medžiai suokė lapams melagystes
Lindėjau lūpose tavo
Savastį padžiovęs šaldžiau
- Aš taip maniau -
Bariau nukoviau pergalėjau.
Arbūzus it kilimus dulkinsiu
O perdulkėjęs kelias suodinas
Dulkėmis muš. Nežinia nežiną.
Pečius nusagstytus lapės iltimis
Vilkinsiu keliu vilksiu žiponu
Arbūzinės spalvos – Žinoma! -
Tik melionus mėtysiu, į užsienį bėgsiu
Už sienų užsikalsiu, liežuvį prarysiu
Melą nuvytinsiu daigus nukirpsiu
Vardan tavęs ir tavo
Lapai suko vėjui nugaras
Man nugaras
Man pamušalus versdami
Akių minkštimus kabindami
Suokė volungės balsu
Kregždės žirklėmis melą karpė
Melionus pelkėsna sumėtė
Liežuvį apvirškintą sužvejojo
Tavo vidurinėje pelkėje.

Ir niekada daugiau
Neskaitysiu iš tavo lūpų melo
Godus savuose tarpudančiuose užstrigusį
Jau abejingai į tave šnairuodamas
Virškinsiu.