Lietus pliaupė vis stipriau. Plona medžiaginė striukė permirko iškart, kai tik ji žengė į lietų. Murzinose gatvėse buvo nyku ir tuščia, vėjas šuorais atnešdavo stiprius šalto vandens gūsius. Ji, vieniša praeivė, šlepsėjo žemai nuleidusi galvą, tarsi mėgindama apsaugoti ją nuo galingų gyvenimo smūgių, kurie talžo ją  jau labai seniai....


Skubiame moterėlių pasitarime,  įvykusiame prie Teresėlės  kiemo tvoros, buvo nutarta nedelsiant kviesti visuotinį kaimo gyventojų susirinkimą. Gerosios pardavėjos sūnus Apolonas, dideliam savo džiaugsmui, tapo šaukliu ar, kaip sakė kaimo daktarikė Rūta, paštininku. O šie toj Amerikoj, kaip ji neseniai  buvo mačiusi viename filme, išgelbsti  pasaulį nuo visokių parazitų, kokių užtenka ir mūsų krašte.  Apolonas, sėsiąs  ant savo naujojo dviračio ir  privalėsiąs perduoti skubią žinią, kad visi rinktųsi sekmadienį, po pietų, prie didžiojo ąžuolo kaimo gale. Teresėlė buvo sumaniusi pakviesti ir klebonėlį, kad šis dar kartą pašventintų susirinkusiuosius, taip apsaugodamas visą kaimą nuo paleistuvystės ir girtuoklystės liūno, bet vėliau, matyt, persigalvojusi, kad šito visuotiniam nuodėmių atleidimui neužteks, todėl nusprendusi, kad ji, parduosianti  jau paaugintą veršiuką ir užpirksianti mišias už visą kaimą. Vyrai sujudo kaip bičių avilys:
- Prisižiūri tos bobos visokių serialų ir marijanų, todėl prisigalvoja nebūtų dalykų, - dėstė gerosios pardavėjos Kazimieras. -Geriau eitų daržų ravėt, vis nauda būtų.
- Jo, - ilgai nutęsė Kęstas, - baigėsi šienapjūtė, galėtume kokį buteliuką padaryti.
- Ąžuolas, aš noriu pasakyti, - mūsų, t.y. vyrų, vieta, taip buvę nuo seno, - krapštė pakaušį Marcelinas, kaimo vyriausiasis. -Ten sekmadienį būtų galima ir pypkę surūkyti, ir  ruginukės  ratą apsukti.  
- Bet  ką jos galėjo sugalvoti? Gal tu, Kazimierai, ką nors girdėjai? Taviškė juk toje raganų kompanijoje lyg ir svarbiausia, - bandė iškvosti kaimyną Vincas.
-Tai kad tyli kaip vandens į burną prisisėmusi. Sako, pasibaigs jums, eržilai, katino dienos.Oi, vyručiai, man atrodo, kad iš tų mūsų bobų  gero nelauk.
Taip ir liko vyrai gilioj paslapty apie moteriškus planus, kol neišaušo sekmadienis. Moterėlės, pasipuošusios lengvomis skarelėmis ir iš vakaro pirtyje nupraususios savo vyriškius, skubėjo į bažnytėlę. Joms iš paskos lėtai slinko vieniši vyriški siluetai. Kaimelyje tvyrojo laukimas. Sekmadienio popietė buvo šilta ir saulėta. Saulės spinduliai pasimėgaudami žaidė senojo ąžuolo lapuose, kviesdami prisėsti šalia ir aukštai užvertus galvą į viršų mėgautis sodriai žaliu  medžio vainiku bei klausytis nenutrūkstamos paukščių giesmės.
- Kalbės, - išdidžiu balsu pradėjo visuotinį susirinkimą Teresėlė, - kalbės  mokytoja panelė Vanda. -Vyrai, atidžiai klausykite, sužinosite  mūsų sprendimą, kuriam jūs vėliau pritarsite.
- Taigi, - plonu cypiančiu balsu pradėjo panelė mokytoja, - mes, darnus mūsų bendruomenės moterų kolektyvas, nusprendėme įsteigti pereinamąjį Spanguolinės kaimo prizą. Jis bus perduodamos kas savaitę iš vienos sodybos ir joje gyvenančios šeimos į kitą. Šitas prizas simbolizuos šeimos darną, santaiką, sveiką gyvenimo būdą, o tai, kaip žinote, mūsų kaime daugeliui yra labai aktualu. Taigi, nenukrypkim nuo temos, šis pereinamasis prizas – tai ypatinga garbė, pasitikėjimas ir atsakomybė.
Vyriškoji kaimo dalis, tarsi nujausdama kažką negero, sutartinai tylėjo.
- Džiaugiuosi, kad viskas aišku, - pasimėgaudama maivėsi daktarikė Rūta, - o mes manėme, kad gali kilti šiokių tokių  problemų. Panašiai atsitiko ir 543-ioje „Santa Barbaros“ serijoje, kai Sisi sužinojo, kad Brendonas gali būti jo sūnus. Bet viską išsprendė Meisonas..
- Ar nutilsi tu, tararaika, visas ausis jau namuose išūžei su savo serialais, - užpuolė pačią Vincas, - ir čia ramybės nėra. Nervai tiesiog nelaiko.
- Jo, - ilgai nutęsė Kęstas, - prizas yra gerai. Kai  mano amžinatilsi mamytė loterijoje išlošė dulkių siurblį, visas kaimas ėjo jo pasižiūrėti, o kai jį įjungdavom, tai garsas mano traktorių lenkė.
- Moterėlės, aš noriu pasakyti, kad jus labai gerbiu ir visiškai pasitikiu jūsų sprendimu, - diplomatiškai kalbą pasuko Marcelinas. -Tik labai norėtųsi sužinoti, koks gi tas pereinamasis mūsų kaimo prizas. Jeigu tai kokie briedžio ragai, kokius Viktoras rado pernai, arba  medinis dievukas, kuriuos drožia Vincas, tai mes, visi vyrai, tam pritartume. Geriausia, aš noriu pasakyti, sekti tradicijomis. Kadangi mūsų kaimas vadinasi - Spanguolinė, nes  apylinkės pelkėse gausu spanguolių, tai aš noriu pasakyti, kad pereinamasis prizas turėtų būti butelis „Bobelinės“.
- Nevidone, senatvės sulaukei, o be tos smarvės negali, -  darnus supykusių moterėlių choras sutartinai atakavo Marceliną
- Rūta, statyk čia, ant apversto kibiro, prizą, -sukomandavo Teresėlė, - tegul pasižiūri.
Ant pilko metalinio kibiro išdygo vaikas. Tai buvo maža mergytė, apvilkta gerokai per didele suknele. Į šonus styrojo dvi trumputės gelsvos kaselės, primenančios nutriušusias virveles. Vienas keliukas buvo nubalnotas, o ant kaktos puikavosi jau pradėjęs geltonuoti gumbas.Bet svarbiausia buvo akys. Jos švietė mėlyniau už pačią mėlyniausią dangaus žydrynę.
- Jo, - nutęsė Kęstas, - kas čia dabar?
- Vaikeli, - kreipėsi į mažąją geroji pardavėja , - pasakyk garsiai visiems, koks tavo vardas.
- Zuikutis, - nedrąsiai atsakė ši ir pridūrė, - Saulės zuikutis.
- Taigi nuo šiol Spanguolinės kaimo pereinamasis prizas - Saulės zuikutis, - išdidžiai konstatavo faktą panelė mokytoja.
- Palaukite, vyrai, bet juk tai mano kaimynės Audros, tos, kurią jūs visi gerai pažįstate, vaikas, - atsitokėjo gerosios pardavėjos Kazimieras. -Tai tas pati mergiotė, kuri vaikšto su  Apolono kailine zuikio kepure. Tai, bobelės, ir sugalvojot, Audra gastroliuos, pils į gerklę, o mes jos vaiką turėsim šerti.
- Nutilk, visų šventųjų vardu prašau, nutilk, - sudžiūvusiu kumščiu prieš  Kazimiero nosį mosavo Teresėlė. -Nesutiksit, jūsų valia, bet tada kaltinkit patys save. Panele mokytoja, pabaik pranešimą.
- Vyrams, atsisakiusiems priimti pereinamąjį Spanguolinės prizą savo namuose ar tinkamai juo nepasirūpinus, - toliau  plonai cypiančiu balsu  dėstė panelė Vanda, - mes, darnus mūsų bendruomenės moterų kolektyvas, pasižadame: nuo šios akimirkos vyrams nevirti barščių, ir išvis negaminti pusryčių, pietų ir vakarienės, neskalbti ir nelyginti vyriškų drabužių, neadyti kojinių, nekasyti nugaros ir svarbiausia - perkelti vyro miegojimo vietą iš miegamojo į daržinę. Balsuota vienbalsiai.
Kaime įsivyravo tyla. Moterys, sumaniusios klastingąjį planą, suktai šypsojosi. Jos jautėsi nugalėjusios.
- Jo, - pagaliau prabilo Kęstas, - kojinių aš galiu nekeisti visą savaitę, daržinėj miegoti visai neblogai, tik kad visokie vabaliukai nelįstų į nosį, o be barščių, brolyčiai, negaliu.
- Man lyg ir kaimynė būtų, - nedrąsiai tarsi sau kalbėjo gerosios pardavėjos Kazimieras, - ar šioje tvoros pusėj, ar anoje, didelio skirtumo nėra.
- Taip, - nusitęsė ilga pauzė, - moteriškių planas lyg ir neblogas, - vėl diplomatiškai raitė Marcelinas. -Mergaitė nedidelė, aš noriu pasakyti, bėdos neturėtų būti. Nuprausim, košės išvirsim, gal kokį saldainį pakišim. Tiek čia  to vargo... Ne mano seniems kaulams daržinėj ant šieno miegoti, moteriškės šilumos reikia, - ir giliai atsiduso.
- Ar dar bus kitaip manančių? - išdidžiai paklausė Teresėlė.
Vyrai sutartinai nuleido akis, tik vienas Viktoras tarsi pritardamas  nežymiai linktelėjo galvą.
- Panele mokytoja, reikia balsuoti, - toliau vadovavo Teresėlė.
- Taip, taip, reikia. Prašome, vyrai, balsuoti. Pakelkite rankas tie, kurie pritariate Spanguolinės kaimo pereinamojo prizo,  t.y, Saulės zuikučio, įkūrimui, -pasilypėjusi ant apversto kibiro čiauškėjo panelė Vanda.
Vyriški delnai, sudiržę ir pūslėti  nuo sunkių ūkio darbų, prisigėrę sūraus prakaito ir juodo  tepalo, pamažu stiebėsi viršų. Paskutinė į dangų pakilo balta vaikiška ranka. Ją pakėlė rudaplaukis berniūkštis, išdidžiai apžergęs saulėje blizgantį dviratį.
- Vienbalsiai, - apžvelgusi rankų mišką konstatavo panelė mokytoja, - nuspręsta.
- Oi, išmintingai, vyrai, nusprendėte, oi, protingai, - džiaugėsi daktarikė Rūta. -O buvau išsigandusi, kad teks šalti   vienai naktimis ir kaip Gvadelupei  iš to naujo serialo kankintis netekus savo brangiausios  meilės Luiso Alberto, kurį paviliojo jos pusseserė Pati, - Rūta staiga nutilo  pažvelgusi į grėsmingą vyro veidą.
- Bet tai dar ne viskas, - toliau vadovavo Teresėlė, -nuo šiol visiems kaimo vyrams griežtai draudžiama lankytis Audros namuose. Jiems taikomas, panele mokytoja, užmiršau tą žodį..
- Tabu, - padėjo savo bendražygei panelė Vanda.
- Taip, taip, jiems taikomas tabu. Sulaužius šią taisyklę, bus negerai. Labai negerai, - skvarbiai žiūrėdama į vyrus tęsė Teresėlė.
-Šią savaitę pereinamasis prizas įteikiamas Klampių Viktorui ir Viktorienei, - išsitraukusi mokyklinį sąsiuvinį skaitė panelė mokytoja, - kitą savaitę Saulės zuikutis keliaus į Marcelino namus. Susirinkimas baigtas. Ačiū už dalyvavimą.
Aukšta ir apsunkusi, penktojo besilaukianti Viktorienė čiupo Zaulės zuikutį į savo glėbį ir bėgte nubėgo į namus, tarsi bijodama, kad kas nors gali jį atimti. Motinos  širdis, kiekviename vaike matanti savąjį, tarsi šaukte šaukė, kad niekam neleis skriausti šio vaiko...

„Reikia skubėti, nes tuoj pradės temti, tada sunkiai besustabdysi kokią mašiną. O ir jų tokiu  oru tikriausiai važiuos viena,  kita. Teks stabdyti ne tik didžiąsias. Neramu. Neaišku, koks tipas gali sėdėti prie vairo. Kartais arbata pavaišina ar muzikos leidžia paklausyti, kartais žmogus nori pasikalbėti, išlieti visus tuos ištylėtus žodžius.  Keista, bet geriausiu tavo gyvenimiškos išpažinties klausytoju tampa   nepažįstamas žmogus... O kiti, tie, prabangiose mašinose, nelipu į jas, nes dažnai per dolerius ir storas auksines grandines ant kaklo jie nemato žmogaus... Gal tik anos  meilės objektą... Reikia skubėti. Jie manęs laukia“.