Nuors pas vēdo laukūs pūrā aug,
Skarba rōdėni nesokėšau i jaujė,-
Nesakyk, ka laimės bova daug:
A žėnā, kėik mon išgiere kraujė?

Vėsa vārgana omžieli
Vākštiuojo solinkės,
Ont lietovėškas skūrēlės -
Rusėška vatinka.

Darbus bėngės, abongū atšvėstė
Netoriejau ni syluos, ni laika,
Tik veiziejau pakaitė pakrėstė,
Prisigierės arklė šūda tvaika.

Ė par kuožna kaima tālka
Joukies babaleikas:
Ka reks mestėis ont botelkas,
Pranis - ni kapeikas!

To neklause, a nepavargau,
Neipyle nikumet bornēlės.
Mūsa laiks trumpie - i žėima trauk
Paišėnās sparnās baltuos varnēlės...

Nuori - joukės a pėpnuok,
Kramie - vėinas biedas.
Vargū mon nemėnavuok
Nuors jau priš Kaliedas!

Kas, ka vedoms laukūs pūrā aug?
Būtėnā paklausio sāva Mānės:
Pasakyk, a gal būt laimės daug,
Jei jauties gyvēnėma pragānės?

Jau linkst gālva pri žemēlės...
Sāka, mon pritinko -
Ka nebūt matyt koprēlės,
Vākštiuot so vatinko...