aprimusioj spalio nakty
plūduriuoja gelsvos žuvelės
ir nėr jokio masalo
nebent uždustų ir kristų
iš juodo vandens
į rusenantį norą
tavo gelmėj

o ko tu norėtum?

šitiek apgaulės –
elegantiškam šiauriui pakilus
bangos daužos į smėlio pilis
ir nė viena princesė
iš jų nebeišeina

šitiek apmirusio –
pilnos alėjos laiškų
su nežinomais adresatais
ir niekas nieko neskaito
kol raides užklos
pelenai

taip rytas atplaukia
ta pačia srove iki pat gelmių
tik jau niekas neklausia
kas ko geidžia - - -
du cukraus į kavą,
tabletę ir laikraštį.