Man taip patikdavo svajoti, jog aš moku piešti. Kas vakarą prieš užmigdamas vis išgyvendavau tą pakilų džiugesį, svajonėse jausdamas lengvą teptuko slydimą stulbinančiai baltu popieriaus lapu, kokius pardavinėjo tik senasis Domas. Galvodavau ir galvodavau apie ramias spalvas, kurios galėtų išsilieti iš manęs, sklisdamos tokiu jautriu stebuklu kaip tuštuma. Ramybė atsispindėjo kiekviename niekio žingsnyje, kurį baltame lape buvo žengusi vėsi tuštumos pėda. Priliesdamas šitokį stebuklą savimi, jausdavausi tarsi išplaunamas iš tykaus upės vandens į ramią smėliu kvepiančią jūros putą. Tegu tik svajonėse, bet gyvenau jausmais, nupieštais ant tuščio lapo. Tačiau vieną vakarą pajutau, jog mažas krislelis užkirto kelią naujai svajonei apie lapą, prisipildantį mažyčių vaivorykščių, kurios palengva išsipindavo į glostantį reginį. Bėgau kiek tik galėdamas. Tačiau, dar prieš pasiekdamas senojo Domo parduotuvę, žinojau, kas nutiko. Ant kuklių medinių durelių kabojo vienui vienas lapelis, išmargintas kreivomis pardavėjo raidėmis: „Uždaryta. Baigėsi popierius.“