šią naktį žilas rūkas iš vaikystės girių
sugrįžo plėnimis užgesusių laužų
šalti lietaus lašai amorfiškai subyra
ir slenka veidrody sidabriniu ižu

nuimk užuolaidas kada mane pamirši
padėk ant stalo duonos ir medaus
ateis kažkas pernykščių metų viržiais
ir prie numinto slenksčio prisiglaus

kai kiemo žolėje atidžios žalčio akys
apgaubs namus gyvenimo geismu
nuskendę kibirai šuliniuose itakės
pasems vandens iš pamirštų versmių

todėl kasmet sunkiu rūku pražyla girios
ir veidrodžiai prabyla vėstančiais lašais
naktim tyliom atrodo: girgžda durų vyriuos
kažkas - kas pasiilgęs būtinai ateis