Iš kopų surenka Jis gelsvo smėlio smiltis,
Jomis sugrojęs tyliai padeda šalia,
Nors smuiko raktai nebeturi ko rakinti
Ir susisukę gūžias fleitos skylėse.

Pamerkęs kojas į rasos kapus, Jis žiūri,
Kaip nuogos žiemos vartos kregždžių lizduose,
Kaip net dienom virš jų įsigali mėnulis,
O naktys geria saulę už save.

Ir vėl slapčia matuojas angelo sparnus Jis –
Per dideli dar... (nors – kaip visada).
Tačiau tada išsivynioja fleitos skylės
Ir skruostu ima ristis DO nata.