Anapus
Tik važiuodamas namo autobusu pastebėjau, koks senstelėjęs jau šis ruduo.
Paleistuviai medžiai spokso iš padilbų dangun, nusirengę, tuščias sielas berodydami. Eglaitės vienintelės drovios, sultingoje žalumoje raudonuoja ir prieš vėją sukasi.
Miegamajame rajone gyvenu. Tiesa: ten nuolatos visi miega: gatvės apmirusios, daugiabučių langai apsiblausę, tik kaimynės bute karts nuo karto išvystu šmėžuojančią naujo meilužio nugarą ar nuogas Sandros šlaunis. Padovanočiau jai užuolaidas, jei būčiau bent kiek drąsesnis už tąsias eglaites. Ir galbūt aš šmėžuočiau, nuogas, tarp jos langų kontūrų.
Vakarėja. Mikliai skubu tuščių namų link, žinau, jog pravėręs duris rasiu akliną tamsą, prisipildžiusią šiltų muzikos sąskambių. Ji groja diena iš dienos, nes tik ji apglėbia, nuramina. Pasitinka.
Šalimais mano daugiabučio – konteinerių rajonas. Parymęs it pamėklė vyriškis, dėmetu pilkšvu megztiniu, žiūri vienan taškan ir nieko nesupranta. Prisimenu jį: anądien centus saujon pyliau, jis idiotiškai šypsojosi, iš tarpudančių pūsdamas prarūgusio vyno kvaitulį, tokį išsikvėpusį ir nuvalkiotą, kaip ir jo drabužiai. Ir žmogiškumas, maniau.
Šiandien jis kitoks. Stovi, veido raukšlėse įsimetusi nenuovoka. Stovi ir dairosi. Skėsčioja tuščiais delnais, sukinėjasi, sudiržusiomis rankomis imasi už galvos.
Preinu arčiau.
- Sveikas, broli. Kas šiandien atsitiko? – atsargiai bandau kalbintį benamį, privengdamas artumos. Žinau aš tokius.
- Namų nebeturiu, nebeturiu savo pakampės...- dejuoja jis ir vis dairosi, žiūri žemėn, lyg tikėdamasis pamatyti tai, kas pradingo.
Paaiškėja, jog Juozas ilgus metus gyveno trečiajame konteineryje iš dešinės nuo mano daugiabučio durų. Jaučiu nepaaiškinamą gailestį, nors puikiai suprantu: šie žmonės pirma praranda sielas, po to – savo gyvenimus.
- Na...Nieko negaliu jums pasiūlyti. Nebent kitą tokį patį būstą. Rinkitės. – jaučiu žeminančią ironiją, tokią netikėtą, beslystančią man iš lūpų paslėpstų.
Rytojaus dieną skambinu į šiukšles vežiojančios kampanijos biurą. Atsiliepia saldžiabalsė moteriškė. Drėgnu balsu aiškina, kur dingo Juozui toks svarbus konteineris. Mostaguodamas tuščioje, šaltoje savo buto erdvėje rankomis, kiek įgalėdamas aiškinu Juozo būsto svarbą. Reikalauju, bandau tartis dėl grąžinimo atgal. Ton pačion vieton. Moteriškė abejingai prižada darysianti viską , ką galinti vardan manos pagalbos išpildymo ir staiga tarptelefoninio ryšio pirmajame plane pasigirsta „pyp...pyp...“. Lieku stovėti tuščioje erdvėje, iš rankose gniaužiamo telefono ragelio girdisi duslūs „pypt...pypt...“, užkariaujantys bedvasę kambarių karalystę ir užpildantys mano butą svetimais garsais.
Gražus sekmadienio popietės vaiskumas beldžiasi į mano biuro langus. Dangaus mėlyje žybčioja pamažu įsižiebiančios žvaigždės. Skubiai imu paltą nuo kėdės atlošo, skrupulingai apsivynioju kaklą šaliku ir skubu pro duris.
Prie savo daugiabučio durų pasitinka mane Juozas. Šypsosi per ūsą, spaudžia ranką. Nušypsau ir aš. Atsisveikinu ir dingstu laiptinės gilioje tamsos tirštumoje. Atlapoju savo tuščio buto duris. Vis dar šypsaus. Kvėpiu muzikos tonus į save ir pasijuntu ne vienas. Prieinu prie lango, žvelgiu į nediduką Juozo siluetą šalia savų namų. Rymau tyloje, šypsausi ir žiūriu. Mano skaudi vienatvė tarsi prisipildė prasmingos visumos.
Tą naktį visame bute buvo tamsu, nebedegiau lempų kiekviename kambaryje, ką visuomet darydavau iki šiol. Palėta atsiguliau lovon. Perskaičiau paskutinę žmonos žinutę, prieš jai iškeliaujant anapilin. „Myliu. Tu juk žinai, myliu...“. Užmigau.
Apačioje, stingstančiame lapkričio vakaro šaltyje, susisupęs tarp daugybės laikraščių, savo migyje gulėjo apšepęs Juozas. Nedailia rašysena, aštriu daiktu iškeverzoti žodžiai žvelgė į jį nuo konteinerio atbrailos. Užpernai mirusi žmona juos užrašė. Žmona, nebepakėlusi gatvės ubagės vaidmens šiame gyvenime, išnyko savo noru. Juozas žinojo, jog viskas buvo prarasta dėl jo kaltės, gerė tolei, kol visas jų gyvenimas buvo pasmerktas myriop , o kova už būvį, išlikimą gatvėje teliko vienintelė išeitis ir egzistavimo galimybė. Galimybė neišnykti.
Miegas sukosi lizdus jo kūne, akys pamažu merkėsi, bet vis, noro nešinas, pramerkdavo tai vieną, tai kitą akį, kad dar kartą galėtų pažvelgti į raidžių derinius, nutepliotus jų buvusių namų atbrailoje.
„Atleidžiu tau.“