Tiesiu rankas,
Nors nežinau, ką apkabinsiu.
Net jeigu akmenį – vis tiek gerai.
Nesu, kuris save vadintų nelaimingu,
Bet akyse jau pamigloja pelenai.

O kai atsiremi į paspirtį
(Gal akmenį, gal tvorą...) –
Išnyksta atmintis, kad atsikelti negali.
Išnyksta tai, ką atsimint mažiausiai nori,
Ir prieš akis nutįsta vieškeliai ilgi.

Einu, dairaus aplink save ir žemę.
Ir jeigu skauda ką,
Tai baimę tik,
kad kelias neišslystų.
Net ir su akmeniu,
Net su tvora prisimenu jaunystę ---
Taip gera, taip smagu,
Jog net nereikia, kad atgal ji grįžtų,
Kuomet va šitaip dar pavaikščioti galiu.

Einu.
Einu.