Jau sena ir paliegusi žiurkė
Per vamzdynus ilguosius slenku.
Gali katinas piktas užpulti –
Aš pabėgt neturėsiu jėgų.

Kad nuvestų mane į butuką
Ir virtuvėj tiesiog ant grindų
Pabarstytų skanių trupinukų
Bei pašauktų Pelytės vardu.

Nieks manęs visiškai nesupranta:
Dieną naktį dairaus ir slapstaus,
Ir skubu vis iš laivo į krantą,
Ir drebu vėl išgirdusi „miau“.

Jau sena ir visai ne namuose
Atsigulsiu ant vamzdžių drėgnų –
Bet nors nuostabų sapną sapnuosiu,
Kad rami ir bevargė esu.