Visos istorijos turi pradžią. Ar bent jau kiekviena pradžia pradeda istoriją. Kartais istoriją apie jausmus, kartais apie buitį, darbą ar pasikeitimus, svajones ar troškimus. Šį kartą – apie laiką. Chronus. Jis tarsi bekraštė dievybė, praryjanti visa aplink, išskyrus save patį. Greita tarsi gyvatės nuodai – nė viena sekundė negali būti pavyta prieš jos valią ir sunaikinta, o kartais - lėtesnė už miegančią sraigę – laukimo dienos  virsta alkanais metais, kurie tave sumedžioja ir nusitempia į ankščiausią urvą, iš kurio ištrūkti nepavyks anksčiau nei numatyta. Tokia pradžia – istorija apie Chroną.  

Kiekvieną šeštadienį, gulėdama lovoje, jausdavau, jog neišvengiamai manęs tyko dar viena nuobodi ir ilga savaitės pabaiga, kurios imsiu ilgėtis nei anksčiau, nei vėliau – pirmadienio rytą. Tą rytą, kai suprasiu, jog ir vėl nepadariau nieko, ką žadėjau padaryti per ištisą savaitgalį. Ir vėl būsiu nelaiminga. Nelaiminga, nelaiminga ir dar kartą nelaiminga...

STOP

Iš tikrųjų, kiekvieną šeštadienį prabundu ir negaliu patikėti savo laime. Pagaliau - išsvajotasis savaitgalis! Atrodo, net mano melanachromis auratus savaitgaliais ne tokios piktos plauko savajame mini-vandenyne už stiklo sienų. Ramybė, džiaugsmas, atsipalaidavimas – dievinu savaitgalius.

STOP

O nelaiminga esu ypač šį savaitgalį. Kai buvau moksleivė, rudens atostogas vadindavau mirusiųjų atostogomis. Kasmetinis bėgiojimas į kapines man atrodė toks dirbtinis ir varginantis, kad aš paprasčiausiai jį pramiegodavau. Spalio trisdešimt pirmąją kiaurą naktį žiūrėdavau absurdiškiausius filmus apie vaiduoklius ir šmėklas, o lapkričio pirmąją - tiesiog pramiegodavau. Tą patį padarysiu ir šiemet, bet prieš tai dar vienas absurdiškas metų įvykis – žiemos laiko grąžinimas. Visada pasimetu ir atsuku laikrodį ne į tą pusę. Nekenčiu permainų. Na, bet ko daugiau tikėtis iš tokios nevykėlės, kaip aš..

STOP

Vos tik nubudusi keistai pajutau, kad ši diena kažkokia kitokia. Hmm, kažin, kas čia ne taip. Laikas! Tikrai, šiandien grąžinamas žiemos laikas. Valandėlė miego visada praverčia. Taigi laukia dar viena puiki diena lengvesne galva. Nesvarbu, jog prieš akis gal kiek niūroka šventė – Vėlinės. Nors gerai pagalvojus, nieko ten niūraus. Geriau jau mirti negu užtvindyti žemę žmonėmis, kurie būtų priversti gyventi n-tajame aukšte ir galų gale sprogti drauge su visa planeta. Mėgstu permainas, tad kodėl gi nepasidžiaugus, kad ir nedidele – laiko permaina?

STOP
STOP
STOP
Chronas šiandien buvo lėtas. O kam skubėti, kai žinai, jog už kelių nusižiovavimų tavo akis dar valandai sumerks žmonių laikrodžiai?

CHA

Pernai, užpernai, prieš trejus, ketverius ir daugiau metų Chronas tikrai būtų taip galvojęs. Bet tik ne šiemet. Viskas keičiasi, keičiasi ir laikas. Chronui laikas keistis. Šitiek amžių žmonės vertė jį bent minimaliai paklusti savo reikmėms, tačiau dabar jų savivaliavimas baigsis – Chronas supyko. Iš pradžių, joks pašalietis nebūtų to supratęs, nors niekas Chrono ir negalėjo pamatyti taip, kaip jis iš tiesų atrodė, nes jis paprasčiausiai neatrodė. Nors visada buvo, tačiau niekada neatrodė. Būtent tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Chronas taip nekentė žmonių ir supyko dėl jų pastangų jį pavergti. Na kaip, kaip galima mėgti arba nemėgto Chrono? Iš kur tie žmonės tokie kvaili? Jis tiesiog yra ir kiekviena sekundė yra jo sklidina, kiekviena sekundė ir yra laikas. Be jo nebūtų ir pačių žmonių. Tų mažų irzlių padarų su savo skundais ir džiaugsmais visi mininčių išganingąjį laiką, kuris yra visa ko šeimininkas, visa ko valdovas. Laikas – tai tikrasis dievas.

STOP

Linksmybė ir nuoskauda nustojo ginčytis. Argi tai įmanoma? Juk būtent kažkur čia turėjo atsirasti dar vienas STOP ženklas ir kažkurios iš jų balsas būtent dabar turėjo pranešti naują savaitgalio mintį. Kas negerai?

Chronas atkeršijo prarydamas save patį.