Kodėl gyvenimo pilki keliai taip raizgos, pinasi,
Kodėl kelių ilgų vingiuotų toksai status šlaitas?
Kodėl neleidžia žmogui jis užkopt – vis ginasi,
O tu skiniesi kelią dantimis, nagais ar raitas.

O šlaitas auga lig dangaus krūmokšnių kupinas,
Ir kopk nekopęs, savo kelio niekad nepasieksi.
Kiekvienas tiktai savo lemtimi kas dieną rūpinas,
Ir nesvarbu, ar pažadėsi ką, ar šiaip prisieksi.

Neliks žolės, kur praėjai, tiktai numintas takas,
Mėnulis saulę keis, bus vėl nauja naktis.
Tik laikrodis nestoja, su likimu dar tyliai šnekas,
Per aukštas šlaitas, į kurį įkopti praradau viltis.