Laurazija
Kol nieko neturiu – nuvytęs žvaigždėmis lietus,
Šalnom nusėtas sapno kalvis.
Palikęs tundroje šarvus,
Kutena miegą plunksnos dalgis.
Ir Angelo žaliai tapytos veido dėmės
Žibintais mano kilimus apvys.
Riedėsim nebijodami nukrypt nuo bėgių,
Kol miestais plis geltonas traukinys.
Nubalinsi žodžiu akis kaip pienas,
Raškysiu juos kasyklose minčių.
Jų deimantais išpuošiu sienas,
Dėkosiu Tau, kad aš esu.
Byrės šlaitai aviečių akimis,
Tekės laiku kinkytas juokas.
Tu slysi vėjo šerdimi,
Aš melsiu būti Tavo kelio plotas.