***

žingsniai nutyla užmynus
jau rudenio kilimus
dingsta alsavimas
į veidus ir nugaras
tik snaudulys toks
sustingęs
kokiu dar būti turėtų
plevena po žiląjį rūką
šnekasi varnos
jos rudeniui pačios
mieliausios
kai padangėj sušalusios
triukšmo ratus varinėja
tarsi keleiviai kur pametė
kompasą
beviltiškai ieškantys kelio
vasara seniai suvyniojusi
kilimus
radijas visas išsijungus
išsikraustė viena sau į pietus
ir skylėtą voratinklį
tarsi skalbinį savo
vietoj pažado grįžti
palikus
mundus