Gyvenimo vėtrungę blaško likimas,
Žmogus vos suspėja dairytis.
Supykęs pasiunčia jam prakeikimą,
Jei jis nurėžia kokią nors nytį.

Likimas pripratęs prie tokio elgesio,
Tad savo veiklos nenutraukia.
Sukioja vėtrungę be pykčio bildesio,
Ramiu veidu, be grimo ir kaukės.

Kai kam jo toksai elgesys net patinka.
Tik tingūs ramybės ištroškę.
O tie, kurie smagūs, nedrebina kinkų,
Likimui drąsų iššūkį bloškia.

Tokiems jisai vėtrungę dar smarkiau blaško
Ir džiaugias, kad vėtrą atlaiko.
Didžiausioj kančioj nededa taško,
Nors kartais kilpą rankose laiko...

Laimingi likimui širdingai dėkoja.
Rauda ir keikia - nevykėliai,
Nors patys dažnai sau pakiša koją
Ne greitkelyje, o šalikelėj...