Mano sauja pilna skausmo... To širdį veriančio ir nepaliekančio manęs ramybėje... Ramybėje..? Jos jau seniai nebėra... Akys jau išdžiūvo nuo ašarų... Sūrus vanduo veide išgraužė vagą, tiek daug dėl tavęs verkiau... Bet ar buvo verta, ar reikėjo? Verta. Reikėjo... Man negaila tų dienų, praleistų kartu, to širdį supančio juoko, tų šiltų pokalbių ir aistringų bučinių bei nerealių svajonių. Negaila! Nieko negaila. Dar ir dabar dažnai užsuku į mūsų svajonių griuvėsius. Man patinka paliesti mintimis dar kartą tai, ko jau nebėra ir jau nebebus... Patinka, bet kartu ir skauda... Su tuo skausmu pajuntu širdyje putėsių dvoką. Ir pasidaro taip bloga, lyg bėgant krosą... Žinai, ko man labiausiai trūksta, ko labiausiai ilgiuosi? Tavo rankų... Juokinga? Galbūt... Bet man labiausiai trūksta tavo rankos mano delne... Dabar jis toks tuščias, šaltas... Pabundu naktimis ir apsikabinu tavo dovanotą pliušinį meškutį(jis vis dar kvepia tavimi...), ir verkiu... O kartais tik sėdžiu ant lovos ir buku žvilgsniu ieškau tavęs, bent jau tavo šešėlio... Aš mylėjau tave... Tu tai žinojai, tuo tikėjai, bet tau to nereikėjo, nesugebėjai paimti... Myliu tave ir toliau, nors mano delnas jau tuščias... Sakei man, jog tave pamirščiau, kad man padės ruduo...
Ant grindų užsimušė dar viena ašara. Šįkart paskutinė. (Pažadėjau sau). Pririnkau pilną saują rudeninių lapų ir, sumaišiusi su savo skausmu, išsiunčiau tau paskutinį atsisveikinimą, ant lūpų palikdama kabėti tris žodžius:

                                                      skauda...
                                                                pamiršiu...
                                                                           ir
                                                              kadanors...