nieks nežino kiek kartų per dieną numiršta poetas
neskaičiavo kiek sykių iš karsto sugrįžta jisai
kartais piktas iškeikia bet ką nesurasdamas vietos
kartais vingrūs šėlioja baltam blanknote sakiniai
nieks nežino kodėl sau jisai negražiai pamelavo
kiek per dieną pasakė teisybės kitam ar kitai
ko jis meldė ilgai ką šnekėjo panosėje savo
kam skirti tie ant lapo sugulę eilėm teiginiai
nenustebk kai jis sako jau stogas iš ryto važiuoja
kad sapnuojas ant svirno sutūpę gigantai žiogai
nes galbūt kūrinys ten po vidurius pėsčias migruoja
išsiners ir prabils kad išgirstų jį net nebyliai