Vešlioj žolėj nukrito pelėda
Ir dairosi –
Jokio raistelio!
O ji pati, jaunutė ir žalia
It paveikslėliuose prieš šimtą metų.
O varge mano! Tu praeik,
Nežadinki jaunystės atminimais.
Žalioj žolėj – kiti laikai.
Žalioj žolėj net Dievas nesilaiko.
Jis slysta kryžiais su manim kartu
Į gilią žemę –
Deimantų pasaulį.
Apie jų vertę daug nesuprantu,
Ir ši tiesa taip pat ne mano.
Bet kai man sako – tu ateik,
Prisirpk į nemeluotą brangenybę,
Žalioj žolėj nelieka laiko.
Žalioj žolėj – kiti laikai.

Slystu į žemę, kur giliai
Būtis kitokius deimantus nokina.
Iš ten į žolę niekas neateis,
O iš žolės į ten visi ateinam...

Žalioj žolėj nukrito pelėda...
Ak, paukšti negražus,
Pabūk, kol dar pabūt gali,
Kol dar Žolė Žalia pasikalba su tavimi,
O kelią tolimesnį jau be jos žinai.