Ilgėjaus tavęs net labiau negu tėvo,
Kurio nuo vaikystės tremty nemačiau.
Ilgėjaus tavęs ir nekaltinau Dievo,
Tiktai sugrąžint Lietuvon vis meldžiau.

Ilgėjaus labai. Negaliu aprašyti,
Kaip širdį man graužė tavoji trauka.
Vardu tavo buvo beržai išrašyti,
Rasoti langeliai ir valtis sena.

Jaunystė prabėgo ir valtis supuvo.
Neliko beržų su vardais ir be jų.
O ilgesį keistą pajutęs  - veju.

Bet jis vėl sugrįžta ir kužda, kas buvo,
Paliesdamas širdį žaliais žirginiais,
Kol virsta jaunystės laikų vaizdiniais...