Turbūt dienos skeldėja
Kaip mano rankos,
Spaudžiančios audinį,
Šitiek metų austą, bet
Dienom negrįš mano
Mintys, mano kieme
Lapai kris ir dūlės
Kaip mylimi kaulai
Žemėj, kurių palikti
Nesugebėsiu. Metu
Audinį, pliekiu koja,
Dulkėmis šventinu,
Purvu savo sielvartą
Išrašau kaip žodžius,
Kuriuos vis dar laikau
Tuos laikuos, kai iš tiesų
Jie buvo man tariami.
Lapai kris kitais metais,
Skeldėsiu prie šulinio
Prisėdus, naują audinį
Megzdama. Kaulus iškas
Kiemo šunes, nebeliks
Dulkių geidžiamų, tik
Aš gyvensiu amžinai,
Melsiu leidimo grįžti
Mylimam pas mylimą.