`Mylėti – mano paskirtis. Ir nesvarbu visai mylėti ką. Mylėti žemę, paukštį, lietaus lašelį riedantį stiklu. Mylėti gėlę, žemės grumstą ir žibančias nakty vilko akis. Mylėti gatvės luošą elgetą, jaunuolį su randu ant veido ir stebuklingą šypseną miegančio kūdikio veide. Mylėti tą, kurio aš pavardę nešioju, mylėti savo vaikų šviesias galvas ir tėvų senų įspaustas pėdas. Mylėti – mano paskirtis.
Ieškoti – mano lemtis. Ir visai nesvarbu, ieškoti ko. Ieškoti tako per beržyną, ieškoti pėdsakų mylinčių žmonių. Ieškoti kaip išeiti, kaip sugrįžti, ieškoti, kaip pasilikt. Ieškoti tarp tūkstančių akių tų vienintelių, kurios priverčia širdį plakti vis smarkiau. Ieškoti klaidų, kad turėčiau ištaisyti ką. Ieškoti kelio į prisiminimų kapines, kad pasimelsti galėčiau už tai, ką pamiršau. Ieškoti - mano lemtis.
Tikėti - mano dalia. Tikėti saule, mėnesiu, dangum. Tikėti Betliejaus žvaigždės šviesa ir Dievo buvimu. Tikėti, kad kas rytą angelas sparnais mane apglėbia ir saugo tuos, kuriuos myliu. Tikėti, kad pragaro nėra, tik rojaus žavus kampelis. Tikėti, kad kai bus labai blogai, vieną dieną bus labai gerai. Tikėti - mano dalia.
Tikiu, myliu ir ieškau. Tokia žmogaus lemtis, kad kiekvienas žingsnis - kiekviena dalia. Kiekvienas žingsnis - angelo sparnų mostas, vėjo dvelgsmas pušies kvapu. Tokia žmogaus dalia - palinkti, bet nepalūžti, palinkti, bet vėl išsitiesti.
Svarbiausias žmogus tas, kuris stovi prieš tave. Jo akys, lūpos, garbana plaukų ir šypsena ar ašara ant skruosto - viskas taip svarbu.
Reikšmingiausia valanda - dabartinė. Ši valanda gali būti pirmutinė ir paskutinė. Joje mes sutinkam tuos, kuriuos mylim, tuos, kurių nekenčiam, tuos, kurie tik gatvės praeiviai keisti.
Būtiniausia veikla - meilė. Be meilės miršta gėlės, nyksta tautos, žūva žmonės. Mylėti - mūsų paskirtis.