Ciniškai: Jis nebuvo tobulas egzempliorius, realiai - totalus cinikas, vagis, narkomanas ir mergišius. Bet gana čia auginti suknaisiotiems nihilistams sparnus šia neigiama giesmele.
Romantiškai: Kiekvienai sutiktajai jis dovanodavo liepos žiedelį, meilės naktį išdekoruodavo žvakėmis ir vyšniniu vynu. Retkarčiais viską pagardindavo tarsi aštriais adžikos prieskoniais keliomis purpurinėmis amfitamino gėlėmis.
Teziškai: Kajus – apsirūkęs narkomanas, žemė sukasi aplink saulę. Saulė yra Kajus, ji šviečia dieną, jis – naktį. Septyni bokalai alaus – šventės įžanga. Dryžuotas šalikas – meniškumo įrodymas.
Lyriškai: Be jo nei dienos, nei valandos, nes kiekviena akimirka be Kajaus man tarsi sužlugusi imperija, tarsi kinrožių arbata be kinrožių. Ak,meile mano sparnuotoji.

DNR ( dienoraštis)

Kulminacija buvo neįdomi. Nemačiau, nejaučiau jo šalia, net neužuodžiau, negalėjau patampyti už dvokiančio šaliko siūlų, nulaižyti pudros nuo spuoguoto veidelio, tegirdėjau balsą kitam mobilių bičių avilyje:
- Pamiršk mane, pamiršk mane svajotą ir mylėtą, pamiršk..
Toliau telefonas pats glamžėsi su kišene nutrintame mano palte. Absoliučiai negaila, kad negirdėjau, kaip nusigėręs mano exas baubia atsisveikinimo dainelę. Bet kodėl gi aš čia taip šaltai, ak, kodėl? Dieve, kodėl leidi, kad žemėje vyktų tokie siaubingi dalykai? Kodėl žmogus žudo žmogų, ak, kodėl? Po šito fiksuoto srauto norėjosi vemti tik pačiai nuo savęs, na, gal dar užsirūkyti ar sumurkti pliušinei katei, kaip man patinka, kad ji nedaro ant lovos. Kajau, ne viskas baigta. Manyje dar tūno tavo varlytė.

DNR (Deoksiribonukleorūgštis)

Ne. Mano chromosomų rinkinyje netrūko chromosomos, nebuvo įveistas deltonizmas ir net buvau idiliškai paranormali. Dabar tegalime pasveikinti naują mano ląstelių ir imuno deficito sąjungą. Ei, pasaulio gailestingieji, paglostykite mano varlytę, ji dabar kažkur ties riešu, oi, nušoko, dabar jau ties plaučiais. Na, nesidrovėkite. Paglamonėkite ją.

Stebuklinė pasaka

Už devynių klonių ir devynių upelių nuo sostinės gyveno graži mergaitė. - Nusispjaut, tegu gyvena toliau, ar gi gaila? – Bet kartą jai nutiko neįprastas dalykas. – Kas, gal parduotuvėje pritrūko makaronų ir ji turėjo spagetti darytis pati? – Mergaitė sutiko nuostabų berniuką, kuris gyveno už septynių klonių nuo jos bendrabučio. Abu jie apsikeitė telefono numeriais, o toliau sekė ta vieta – gėriau, valgiau, per barzdą varvėjo, burnoje neturėjau.

Liudininkas (iš Kajaus aplinkos)

- Sakykite, ar seniai pažinojote Kajų?
- Nū, teko porą kartų sugert. Bet nū pyp, nū nepagalvojau, kad jis toks pyp, nū toks.
- Infekuotas?
- Nū.
- O kada pirmą kartą pastebėjote jį su Mari?
- Šiandien penktadienis, jo? Nū gal nū antradienį. Rugpjūčio kažkurį antradienį. Atsimenu, kad po to savaitę gėriau..
- Dėkui.

Liudininkas (iš Mari aplinkos)

Labai verksminga mergaitė. Dramatizmo pilnos kišenės ir akinių dėkliukas.

- Sakykite, ar seniai pažinojote Mari?
- Nuo pat vaikystės su ja kartu žaisdavome namus. Ji labai perspektyvi buvo. Nuostabiai piešė, puikiai rašė. Daugiau nepažįstu tokio talentingo žmogaus, bet žinote, kai susidėjo su tuo Kajumi, pasikeitė. Buvo persipjovusi venas, lankėsi pas psichiatrą, kuris jai nuolat kartodavo, kad reikia kažką keisti iš draugų aplinkos, bet ji neklausė ir...
- Ačiū. Kada sužinojote, kad Mari irgi serga?
- Vakar vakare. Aš iki dabar negaliu atsigaut. Dievas toks negailestingas.
- Ačiū.

DNR ( dienoraštis)

Reikia kovoti. Įveikiau bulimiją, depresiją, savižudybę, bengališkas ugneles, pigų linoleumą virtuvėje. Palaužiau laisvę, nustūmiau tolyn ribą.
   Iš pradžių tiesiog eidavome pasivaikščioti, vėliau gerdavome kartu. Kas vakarą nauji veidai, nauji neformalai. Kajus pradėjo leistis. Ir lia-lia. Klasikinis pilstymas iš tuščio į kiaurą, klasikinis degradavimas, tie patys namų palaikai, bobutės, rėkiančios kažką panašaus – tai tie, kur nutraukė Marijai galvą! Moterys, springstančios pykčiu ir ašaromis, kai bėgdavome su nutrauktomis jų rankinėmis. Viskas negalėjo gerai baigtis, nes jei tu dar tiki pasaka – išeik ir uždaryk duris iš kitos pusės.
  Vieną gražų vasaros vakarą, kai nuo saulėlydžio žavesio apsiseilėjo visos romantikų poros, Kajus mane sėkmingai girdė. Šukavo plaukus tarsi avelei, tarsi pasiklydusiai šventai avelei. O mano pasąmonė šnibždėjo – negerk, oželiu pavirsi, negerk. Bet pasąmonė ir lieka pasąmone, nes dabar yra kaip yra, atrodo kaip atrodo, ir tebūnie – man gerai. Pozityvumas, štai kas padeda išlikti tiek vidutinybėms, tiek išskirtinybėms, tiek degradams. Ir tebūnie, aš degsiu visuose pragaro ratuose po truputį. Ir tebūnie tai nedėkinga pamoka man. Aš priimu savo bausmę, aš auginu varlytę, kuri iš lėto griauna mano miestą ir statosi savąjį. Aš nepykstu, juk kepenys ir kiti organai gali trukdyti statyboms, o be to, kai vaikštau, ji šėlsta. Myliu tave, Kajau, kad ir ką man padarei, tebūnie lengva tau žemelė.


   Išmesk kauliukus, pažiūrėkim kam širdžių devynakė lemia nenušukuojamą meilę. Išmesk kauliukus, praregėkime, kaip mūsų pasaulio gailestingumas įsilieja iš tamsos į šviesą, kaip nuo kabančio sodo prie kabančio sodo šokuoja infekuota varlė, kaip vienas pasaulio stebuklas užgožia kitą. Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria, ką sujungė tamsa, net tamsa neatskirs. Pripažinkime naują neįveikiamo optimizmo ir Imuno deficito viruso sąjungą, kuris nelyginant girtaujantis vyras bus išvarytas iš namų be galimybės įlipti per langą.