Keliavimas autostopu – lyg tylus šnabždesys su savo likimu. Tariesi, ieškai sprendimo būdų, kompromisą siūlai, kol galiausiai visa tai, kas vyksta su tavimi ir aplink tave tebūna eilinis likimo pokštas.
Prisimenu pirmąją kelionės dieną, kuomet Marija krykštavo it vystykluose prisidirbęs kūdikis. Dabar šalimais likusias cigaretes beskaičiuojanti žmogysta vis dar kupina energijos, polėkis skaidrus įsisukęs akių baltymuose ryja kiekvieną pro šalį klapsinčią akimirką. Kas galėjo pagalvoti...
- Kiek kainuoja cigaretės? Reikia nusipirkti, nes vakare turiu būti solidi, tikra berlynietė, o ne pagrioviais besitrinanti keliautoja. – rūpestingai analizuodama padažytas akis dėsto ji.
- Aš paskolinsiu. – tariu.
- Ne. Privalau turėti savo, juk esu nepriklausoma.
- ...emancipuota moteris. – užbaigia Vytis, o Giedrė prapliūpsta pridususiu juoku.

Atvykę pas Emanuelį randame užrakintas duris. Skvotas tuščiais langais žiūrėjo į mus, mes, iškėlę galvas, šūkaliojome ir laukėme bent kokio atsako. Šalimais bedirbantys statybininkai įtariai iš padilbų stebėjo mus, atvykėlius, anglistus, beplyšaujančius grasinančius žodžius tuštiems langams.
- Tuoj pat lįsk lauk, mes nesiruošiame tavęs laukti visą valandą. – ima širsti Dovilė.
- Ai, einam, aš ir taip blogai jaučiuosi. – išraudęs Vytis remiasi pastato atbrailon, šnopuoja, gaudo įkaitusį orą į save.
- Niekur neisiu. Emanueli, zaraza tu!
Nepažįstam mes to šaukiamojo. Dėl to ir leidžiame sau pykti, ribų nėra, kaip ir artimesnio ryšio, nei keli internetu gauti jo laiškai.
Pagaliau atsiduriame viduje. Vaizdas ne tas, kokį piešiau savo vaizduotėje: lipame mediniais laiptais, nusagstytais įmantriais išraitymais, sienose mirga marga gyvi grafitti pasauliai, ryškus dažų raudonis suteikia gyvumos, nuplėšta katės galva, nutepliota dešinėje sienos pusėje, sukelia pasipiktinimą. Laiptai girgžda, geria į save mūsiškes kojas, neplautas, nuskurusias. Tikri keliautojai – tegul visi mato.
Antame aukšte – pakankamai erdvus holas, ant kairės sienos kybo lenta, iš kurios išskaitau „šeštadienį pas mus atvažiuoja penki bičiuliai iš Lietuvos. Būkite malonūs jiems.“ Emanueli...To iš tavęs nesitikėjome. Susižvalgome, atlyžtame, lipame aukštyn vis nesibaigiančiais laiptais. Tik langai tokie negyvi...Jų akis dengia vis kylančio priešais mūro liemuo, toks šaltas, bedvasis. Dangaus sodrumas teliko jų atmintyje, gęstančioje kiekvieną gyvąsties akimirką.
- Kur vonia? Mums reikia vonios. Beje, aš pirmas eisiu.
- Ei, mesime burtus. – bando tartis Dovilė, o aš su viskuo sutinku, tikėdamas laimėsiantis viską viename: ir prašmatniausią lovą, ir nenunaudotą dušo kabiną. Kažin, ten yra šampūno...?

Stoviu po dušu, drungnas vanduo glosto mano kūną, man trūksta šilumos. Šampūno neradau. Paskutinis aš. Bet ne tai svarbiausia.
Apsikabinęs pečius glostau juos, žiūriu į netašytomis plytelėmis nusėtas sienas, atsisėdu vonioje, imu stebėti, kaip pro mano pištų plyšius sunkiasi vanduo. Rieškučiose bandau užlaikyti, pastatęs kauburėlį, tačiau vanduo gudrus, jis bėga nepavejamai, galiausiai dingdamas tamsioje kanalizacijos ertmėje. Kuomet rieškučias prikišu prie veido, galiu matyti savo akis. Akyse – save. Staiga nuleidžiu rankas, vanduo greitu pliūpsniu nuskuba link viską siurbiančios prarajos...

Vėluojame.
- Žinot, mes kvepiame. Pirmą kartą po daugybės dienų.
Hiperbolizatoriai. Visi ligi vieno. Ką tereiškia kelios gyvenimo nuotrupos, vos ketvertas dienų...Greitu žingsniu pajudame metro stotelės link, pastebiu apniukusį dangų ir sustoju. Regiu du lėktuvus, beskrendančius skirtingomis kryptimis, apie savo egzistavimą pranešančius milžinišku dūmų šuoru ir griaudesiu kažkur ten, tarp debesų tirštimų. Bėgdamas tolyn dūmų kelias platėja, aprėpia gerą gabalą dangaus skliauto, dalindamas jį pusiau. O kas, jeigu jis nuskils, ims virsti didžiulėmis nuoplaišomis mums ant galvų...? Esu įsitikinęs – kitą kartą jau tikrai.
- Pakvėpink mane, jauti? – Dovilė prisispaudžia krūtine man prie nosies. Kvepiu jos kūną į save, kvepalų pliūpsniai riečia nosį, muilo pėdsakai nuo rankų maišosi vanilinio kremo pursluose. Užsimerkiu. Bandau ir bandau dar kartą. O aš taip noriu užuosti ją...

Priėję tiltą, vedantį link Berlyno centro, palendame po juo. Užsiverčiu butelį ir jaučiu, kaip malonus apynių skonis braunasi į mane. Imame pasakotis savas istorijas, užmiršdami laiką, lėktuvus ir tokius svetimus kvapus...Pamirštame Mariją ir Giedrę, išsipusčiusias mūsų damas, belaukiančias ir signalizuojančias trumposiomis žinutėmis, jog mums reikia paskubėti.
Koks malonus vakaras rangosi tarp mūsų kojų...Šiluma kvepia artimiausiomis sielomis, praeivių veidai tampa nesvarbūs, viskas aplinkui pranyksta lyg kas pamažėle gesintų žiburius. Gyvačių vitražai, šunų fobijos, prabėgusių dienų nuoplaišos žodžių greitkeliais srūva iš lūpų tunelių, aš tyliu, staga pertraukiu visus, kalbu iki užspringimo, vėl nutylu ir pasineriu į savąją būtį.
Koks šviesus tu, likime, kuomet neegzaminuoji manęs sudėtingiausiais testais, kuomet ilsiuosi, atsigręžęs į save ir, parietęs kojas po savimi, klausau kitų minčių, geriu jas į save, saugau, glostau, bandau suprasti.
Pakylame iš lėto, netarę nė žodžio, visi supratę, jog laikas.
Berlynas, tingiai beslenkantis už metro lango, it paliegęs senukas, ramiai gulėjo ir diktavo savas taisykles. Kiekvienas miestas – tam tikras prisitaikymo etapas. Kiekvienas milžiniškas, detoksikuotas miestas – tūkstančių savotiškų taisyklių almanachas. Kas keisčiausia, trošklau paklūsti joms ir tapti dar viena, tarp daugybės įsimaišiusia. Taisykle, paryškintomis raidėmis.

Vakaras jau čia. Marija ir Giedrė it pamėklės lūkuriavo prie nulaužtos bažnyčios vartų ir dairėsi į visas šalis. Kad ir kiek besistengė – iškrenta iš konteksto, nors tu ką.
- Papjausiu. Aš tikrai jus pasmaugsiu. Kur bastėtės? O vyno turite?
- Sangrijos. Keturis litrus.

Susėdame ant laiptukų. Nešvarūs, tūkstančiai beskubančiųjų pranykti personų vis tiek palieka pėdsakus, mes, norintys būti nepriekaištingai švarūs, nebekreipiame į tai dėmesio. Jei ne jie – kas kitas suteps.
Nusprendę palikti Lietuvą už nugaros, kelionę pašventę atskiram, nors ir trumpam naujam gyvenimui, imame dainuoti lietuviškas dainas. Taip puikiai pažįstamų melodijų tonai švelniai glosto ausis, krūtinėje tvenkiasi, rodos, tuoj prasiveršiantis kartėlis. Rėkiame vienas garsiau už kitą, nesistengdami pataikyti į toną, tiesiog perlipti vienas kitą ir savo esybes. Kokie mes, pasirodo, esame panašūs...
Pamirštu viską aplinkui. Keliauju numintais takais atgalios, akių kino teatre išnyra akimirkos, nuspalvintos tais pačiais garsais, ir pasidaro šilta šilta. Norisi tvoti sau per veidą, suvokti, jog tai, ką jaučiu, tiesa, bet puikiai žinau, jog tik iliuzijose transcendentinės svajos ir lakoniški prisiminimai mane supa.
Nebejaučiu kojų pirštų, jie pasilieka prigludę prie žemės, o aš skrendu. Vis kylu aukštyn, mūsų kūnai tampa panašūs į miniatiūrinius komiškus personažus. Netyčia įsinarplioju į daugybę siūlų, nuvestų į dangų, numatytas žaidimas sujaukiamas, Vytis ima griuvinėti į šalis, Marijos plaukai taršosi lyg pašėlusią vėjuotą dieną, staiga atsigula ant nugaros, ima rodyti smiliumi į dangų ir pasiutėliškai juoktis. Norisi jiems sušukti „atsiprašau“, tačiau puikiai suvokiu, jog ne aš kaltas.

- Ka tau darosi? Alio – staiga mano keliones nutraukia Vyčio balsas ties mano ausimis. Kažkur dingsta miniatiūriniai žmogeliukai, kažkas iš manęs atėmė siūlų kuokštą ir drąsiai nutėškė atgal ant žemės.
- Aš...Taigi aš sangriją geriu, va. – užsiverčiu didžiulį butelį ir prašmatniais gurgšniais siurbiu į save skystimą, vėl ima aplink akis trauktis rūko klodai, rankos ima pačios linguoti, nusipiešia kvaila šypsena.
- Mes draugų čia turime. – beda pirštu link būrelio veikėjų, susėdusių gretimais laiptelių. – Marija ir Giedrė kadrus rauna. – prideda šnibždėdamas.
- Dovile. – šūkteldamas keliuosi nuo žolės. – einame pasivaikščioti, gerai?

Einame ratus aplink sumaitotą bažnyčią. Ši, nusiėmusi dangų badančią skrybėlę, esti tokia atvira, jog Dievas seniai iš jos išsikraustė.
- Kodėl mums neįmanoma užlipti ant jos galvos? Norėčiau. – garsiai mąstau, palengva dėdamas atsargius žingsnius tarp Dovilės ir Vyčio.
- Pasiimk kopėčias. Gali užlipti.
- Ne ne...O be kopėčių, imti, ir savomis jėgomis. Taip norėčiau. – atmetu jos logišką pasiūlymą.
- Įmanoma. Užsiaugink ilgus nagus.
- Sakykime, aš juos turiu, taip? Bet tu nesupranti. Norėčiau sėdėti ant jos bokšto ir žiūrėti į jus visus. Tokius mažyčius, mikroskopinius, vos įžiūrimus. Kažin, aš spjaudyčiau žemyn...?
- Žinoma, jog spjaudytum. Nė neabejoju, kad ir kaip apmaudu...Bet vistiek gali užlipti, jeigu labai nori.
- Negaliu. Juk manoji bažnyčia be galvos, be stogo...

Pusė penkių ryto. Ir Marijai su Giedre neišdegė. Pasirodė, jog jų simpatijos – paprastų paprasčiausi nesuinteresuoti jų pastangomis. Atsisveikina.
- Susitiksime Amsterdame, už poros dienų. – prisižadame vieni kitiems, puikiai žinodami, jog taip nebus. Patraukiame savais keliais, neatsigręžami, nugara į nugarą.

Siekiamybėmis mes gyvename, neįmanomus dalykus stengiamės paversti įmanomais, puikiai žinodami – atsakymas bus neigiamas. Nesvarbu, ar gausi jį iš kito žmogaus lūpų, ar suprasti padės kažkas toks pasiutėliškai gurdus, įsitaisęs tavo galvos palėpėje.