Ar nemanai, kad jau per daug sau leidi,
Kad tuoj jau peržengsi visas ribas?
Kad savo žodžiais tuščiais mažą širdį žeidi,
Bet visiems kartoji, kad tai „ne aš“...
Ir tas sušiktas jausmas, kad pilis griūva,
Nuplėšia sparnus ir suspardo sielą...
Ir tie norai, tos viltys ateity – žūva...
Lieka tuščia dėžutė kažkur giliai širdy...
Ei, žmogau, mano mintys suplyšę,
Rankos ieško dar to „brangaus“,
Juk gerai žinau, kad angelai apiplyšę
Nepasiekia dangaus...