Galėčiau valgyti sintetinę uogienę
Kada įsigeidžiu, nors šimtąkart per dieną.
Nereikia jos nei virti, anei pirkti:
Ji visuomet ant stalo rodo saldžią širdį.

(Bet, po paraliais, aš nemėgstu jos:
Tos netikros, prieš nosį nubruktos.)

Ką mėgstu? O gi arbatą žalią:
Be cukraus, kad pajusčiau galią
Tik jos natūralaus kartumo –
Be priemaišų, be dirbtino saldumo.
O kaip skanu „Karūnos“ šokoladas,
Kuriam neskaldytas migdolo pradas.
Gal kiek aštri šio riešuto briauna,
Bet sukramtai – ir tirpsta burnoje...

(Tačiau ir šio saldumo – su saiku:
Antraip apkars jis taip, kad bus koktu.)

Ta saldi pasaka visur aplink.
Aš tiek nevalgau. Gal ją išdalint?

**************************
Jau metai keleri taip nieks ir nepakito:
Karti žalioji arbata.
Ir šokoladas lyg tarp kitko...
Bet vis tebegeidžiu medaus per stiklą...