Žinoma, jis nė neketino žirkliuoti tiesiai į tą nuovadą. Iš pradžių jam rūpėjo surasti to niūraus miesto - pastato centrą, išsiaiškinti kurgi yra vyriausybės būstinė, nes kol kas nė iš vieno miestiečio neišgirdo paaiškinimų apie čia apsireiškiančius svetimšalius, jeigu iš viso jų komunoje esama, nors mintys apie galimus atvykėlius jau ėmė rusenti į nežinią nublokšto regionieriaus galvoje.
Už vieno koridoriaus posūkio patalpos vaizdas netikėtai pakito. Čia jau buvo kur kas erdviau, o be to ir švariau. Pagrindinis reginio akcentas — baltos sienos, padabintos šviestuvais, nors ir čia dangaus vietoje stiklinės lubos. Bet reginys vis vien labiau buvo panašus į gatvę, nes kursavo nedideli ekipažai. Vienas jų — tirštus ir aitrius dūmų tumulus verčiantis kažkur regėtas \"Moskvičius\". Jo salone sėdėjo kažkoks storas uniformuotas žmogysta. Tas asmuo, kuris labai priminė, pareigūną, buvo panašus netgi į ... regionierių. Kadangi mašina riedėjo palengva, mat jai kelią nuolat pastodavo pasitaikantys praeiviai, buvo galima atidžiau ištyrinėti jo vairuotoją. Miltas Gardonas kuo puikiausiai matė tą keistą tipą, valdantį mašiną. lr Milto sąmonę nusmelkė aiški mintis: vairuotojas iš tiesų vilkėjo regionieriaus uniformą, tik vietoj čainų armijos atpažinimo ženklų — vietinė atributika. Tuomet karys jau neabejojo: mieste kažkokiu būdu anksčiau ar vėliau buvo apsireiškę mažiausiai keli regionieriai. Gal jie buvo pagrobti, turbūt vėliau nugalabyti, o dabar kažkas šia jų apranga naudojasi. Kita versija, jog čia, šioje dūmijančioje kerėploje sėdi tikrų tikriausias čainų karys, atrodė mažiau įtikėtina, nes Gardonas nepažinojo jokio tokio stambaus kario kada nors tarnavusio paliktoje bazėje. Be to, jokiame dalinyje prievolės neatliko joks ruteniškos išvaizdos kareivis...
Netrukus ekipažas išnyko už plačios gatvės — koridoriaus posūkio. Stabtelėjęs regionierius apsižvalgė ir nukulniavo koridoriumi link į ką tik pastebėtos sankryžos. Jos kryžmėje ant sienos puikavosi ruteniškas užrašas:

TVARKOS NUOVADA

Prie įstaigos durų stoviniavo rusvais apdarais vilkintys pareigūnai. Vienas iš jų demonstratyviai laikė nublizgintą pistoletą. Kiti nepažįstami tipai rankose turėjo rimbus arba lazdas. Ką tik prie nuovados pririedėjo tamsus furgonas iš kurio išsirioglino pora žandarų. Jie atlapojo mašinos gale esančias duris ir grubiai išlaipino tris suimtus civilius. Juos varu nuvarė tiesiai į tvarkos nuovadą. Gardonas suimtųjų tarpe pastebėjo skitą Jarošą. Regionierius atrodė apgailėtinai. Veide atsispindėjo bejėgiškumas, o kūne — kankinimų pėdsakai. Visa tai bylojo, kad čainų kareivis buvo ne kartą muštas ar kitaip kankintas, o pastarojo uniforma jau seniai virtusi nenešiojamomis drapanomis: įspūdis toks, jog vargšas buvo pririštas prie mašinos ir vilktas tiesiog gatvės grindiniu. Šiaurietis jau į nieką nereagavo. Nepastebėjo ir ne per toliausiai stovinčio penkto regionieriaus...
Skitas drauge su kitais iš mašinos išvilktais žmonėmis buvo įvestas pro metalu kaustytas medines duris. Su jais vidun įslinko ir visi čia buvę tvarkdariai. Miltas liko stovėti vis dar neturėdamas aiškių ketininų, tiesiog pasimetęs ir pasinėręs apatijon. Jis jau nebekreipė dėmesio nė į vieną koridoriumi — gatve skubantį praeivį, mašiną ar pralėkusį dviratininką. Regionieriaus nesudomino net neiprasta dviračių konstrukcija. Akivaizdu, kad ir jam pačiam iškilo rimtas pavojus. Juk Gardonas ligi šiol vaikštinėjo dėvėdamas uniforma, kurią vilki vietiniai tvarkos saugotojai, tačiau neturi jokio asmens tapatybę patvirtininančio dokumento, nekeliančio įtarimų čia, vietoje. Dabar suvokė turįs būtinai slėptis ir skubiai pakeisti aprangą. Miltas, vos tik atgavęs amą, suskubo idėją įgyvendinti.