O būna taip...

Nežinau, ko labiausiai be šiltos jūros ilguosi dabar, kai vėjas, lietus ir lapų šiugždėjimas atneša vien nostalgišką nuotaiką. Keista, bet galbūt laimės, tos linksmos ir jaukios sielos paguodos, kuri atrodo beviltiškai įstrigus kažkur praeity…

   Staiga atsiduriu prie upės. Nežinau, kodėl čia atėjau ir nenoriu žinoti, tegul pailsi mano protas, tegul siela pasijunta laisva, tegul ji kvėpuoja gamta. Gamta, kuri net ir tokiu metų laiku yra graži. Trūksta žalumos prie upės kranto, trūksta paukščių giesmių, trūksta… Dabar yra beribė tyla, kurią galiu laužyti ir dalinti gabalėliais… Gabalėlį paliksiu ir Tau ateičiai, kad patikėtum, jog gerų žmonių dar yra, kad sugebėtum ištaisyti tai, kas buvo netikra, kad žinotum, ko visai nereikėjo.

Po valandėlės jau mėčiau akmenukus į vandenį. Jie nuskrodžia vandens paviršiumi, paskui staiga sustoja ir krenta, lyg pašauti lėktuvai žemyn. Kartais taip krenta mūsų gyvenimai, kai pasuki ne tuo keliu, kai nėra taip, kaip nori, kai tavo draugai būna netikri… Nukrenti ir nueini sau. Bet aš nepalikčiau, neišdrįsčiau, pėsčia nieko nepasiekčiau. Nepastebėjau, kaip sutemo. Šalta. Nosies galiukas riečias, kai šaltas oras bado ją… Ūmai sužibo žvaigždės. Gražu. Romantiška… Romantika ne man, kartais ji per daug banali, kartais ja net netikiu. Man žvaigždės – daugiau paslaptis, kurią įminti sunku. Pamačiau žvaigždę. Ji ilgai staipės danguje, kol staiga jos laikrodis sustojo, ir ji nukrito žemyn. Paprašiau nei daug, nei mažai: ne laimės, o tikėjimo ja. Nesvarbu, kad jis kartais toks silpnas ir neryškus kaip per rūką matoma žvaigždė... Jos staigus paskutinis blykstelėjimas kažkam dovanos tikėjimą laime. Gal tau.
Aš jau apdovanota.
Man laimė tai daugiau, nei gera adrenalino dozė, tai geras spyris į užpakalį, kai mažiausiai to tikies. Tai galiu vadinti laime.

Pasidarė per daug šalta, tad teko žingsniuoti namo. Tėvai tikriausiai nerimauja, nieko, panervinsiu juos truputėlį, kaip jie mane nervina kiekvieną dieną. Net atrodo, kad stogas nuvažiuos tuoj! Tik ir tegirdžiu: „Padaryk tą, padaryk aną!“ , „Mano laikais taip nebuvo“ , „Atrodai kaip šviežiai iškepta kekšė“, „Ar dar nepadarei, ko prašiau“, „Kodėl pareini taip vėlai?!“ ir taip toliau. Net gyventi negaliu. Dusina vien žinojimas, kad nieko naujo nepasakys.

Žingsniuoju lėtai, vis vien nieko naujo nepamatysiu, nieko nepakeisiu. Šalta. Tamsu. Šokinėja dangumi žvaigždės... Kartais norėčiau būti žvaigžde, galėčiau tokiems kvaileliams kaip aš bandyti įteikti bent truputį vilties, o kartais galėčiau būti vėju – tokai laisva, nepastovi, galėčiau būti visur, galėčiau šnibždėti įvairiausias paslaptis... Dar visai nieko būti saule, jei sunervintum, prieičiau arčiau ir sudeginčiau tave, galėtum numirti nuo per didelio šilumos kiekio, ot būt gerai. !Būtų daug aukų. Geriau nepaverskite manęs saule... Būsiu viskas viename: meilė, kurios Tau taip reikia, oras, kuriuo visi kvėpuoja, net ir tu; saulė, kuri negailestingai žudo, vėjas, kuris apkurtina ir suteikia laisvę, būsiu tavo gyvenimas, tai kas, kad sumautas, vis vien nieko geriau nebus, nieko geriau neturėsi. Nieko! Nužudysiu tave už tai, kad nemylėjai, nuskandinsiu skausmo jūroje, o kad patikėtum, jog dar gali išsigelbėti, sukursiu iliuziją, kuri bus skirta Tau. Man patiks. Taip jau būna gyvenime: vieni plaukia, kiti skęsta... Tu paskandinai mane stikliniame ašarų kalne, aš palaidosiu tave po skausmo bangomis, parišusi po kaklu visas nuoskriaudas, visas sudaužytas svajones, kurias ir kartu kūrėm, visas „mūsų akimirkas“ , kurias kažkas sugebėjo nuknisti mums iš po nosies, parišiu po kaklu tau tą šūdą, kurio pilnas mano gyvenimas. Galėsi gyvent ir žvengt, o rytojus priklauso man, branguti!

Vos įžengiau namų link, manęs jau laukė, jutau tai. Na, gal persistengiau kiek su tuo panervinimu, nes jau buvo pirma valanda... Įdomu, jei pasakyčiau, kad mane buvo pagrobę ateiviai, ar patikėtų?.. O jei pasakyčiau, kad pamiršau, kurio pusėj mano namai... Ne, palaikytų tokia pat pusprote, kaip ir mano sesė. Geriau pasakysiu, kad užmigau kokiam nors parkely, kad net negalvojau apie besijaudinančius dėl manęs tėvus. Čia bus kaip tik, gal kiek per kvaila pasirodysiu, bet... Prieš įžengdama pro namų duris, persižegnojau – jei jau mirti, tai bent pasiruošus tam.

– Kur buvai?!! Ar žinai, kiek dabar valandų? Ką sau galvoji?! Bent jau išgirsčiau kažką tokio kaip atsiprašau, ar aš buvau ten ir ten, su tuo ir tuo, o dabar tyli kaip vandens burnon prisisėmus! – spygavo mama, neleisdama man net įsiterpti.
– Pirma: tai aš ketinau pasakyti kažką tokio kaip atsiprašau, ar buvau ten ir ten, o antra: tai tu, jei to nepastebėjai, tai neleidai man net įsiterpti!! – atsikirtau aš, o juk turėjau kažką pasakyti.

– Klok, kur buvai! – reikalavo mama.
– Hm, na aš buvau tai šen, tai ten... – mykiau aš.
– Ką reiškia tavo: tai šen, tai ten?
– O ar jis daugiau reikšmių turi? – susidomėjusi paklausiau aš.
– Negana to, kad parsivelki vidurį nakties, dar ir vaidini kvailę! – siuto mama.
– Aš tik paklausiau! Ar jau net to padaryti negaliu? – teiravausi aš.
– Marš į savo kambarį! – suklykė mama.
– Vykdau... – atsakiau aš.

Greitu šuoliu atsiduriu savo kambaryje. Nuobodu. Bent jau galėjo daugiau paklausinėti, gal man buvo kas svarbaus ar pavojingo nutikę, o čia net nesiteikė paklausti! Ima siutas, niekis, turės praeiti, juk viskas praeina... Net ir tai, kas atrodė, jog niekad nepasibaigs, o pasirodo, kad tai – tik eilinė pasakėlė, kurią sukūrė kažkokie nevispročiai būtent man... Apmaudu, bet tai tiesa, kad ir kokia žiauri ji būtų.

O gal aš nesu idealus tėvų vaikelis, kuriam prieš miegą reikia pasakų, kuriam reikia garuojančios košės ar žodžių, kad viskas bus gerai, bus gražu, bus?.. Turiu pripažinti, kad to man jau seniai nebereikia, kad man tetrūksta žodžių „Viskas bus gera“, tik tiek...
Atsigulusi ant lovos, klausausi muzikos. Va ji yra mano gyvenimo meilė, be kurios nė žingsnio! Paleidžia liūdną dainą, kuri primena liūdnus dalykus... Fek, nekenčiu liūdnų prisiminimų, nekenčiu liūdnų dalykų, jie mane žudo... Prisimenu, kai buvome parke, prisimeni? (Dažnai ten eidavom, skaičiuodavom varnas medžiuose, kurios iš neturėjimo ką veikti krapštydavo sau snapus, o mes iš neturėjimo ką veikti skaičiuodavom jas. Valgydavome ledus, ritinėdavomės ant žolės, spardydavom debesis, stebėdavom aplinkinius, apkalbėdavom jų užpakalius, veidus, aprangą... Būdavo smagu. Ech, gera prisiminti, bet ne viską...) Prisimenu, vieną tokią dieną, kai mes sėdėjome ir laikėmės už rankų, man pasakei labai šiltus žodžius... Prisimenu juos, prisimink ir tu: „,Ateik, kai nepakelsi nevilties... Kai skausmas Tau rankas išties... Kai ilgesys Tave kankins... Kai meilė nebeprisimins... Ateik, kai netikėsi žmogumi... Ir kai gyvensi tik praeitimi... Kai nusisuks visi draugai... Ir kai kankins blogi sapnai... Ateik, kai ašaros per skruostus plūs... Ir kai gyvenimas sugrius... Kai pasikelti negalėsi... Ir jau gyventi nenorėsi... Ateik, aš ranką Tau ištiesiu... Ir žmogumi Tau patikėti vėl padėsiu... Gyvensi Tu su viltimi... Tiktai pasistenki patikėti manimi...“ Tada buvo labai gražūs žodžiai, žodžiai, kuriuos sako žmogus, kuris bent jau šį tą reiškia... O dabar? Dabar – tik paprasti žodžiai, paprastas gražių dienų prisiminimas. Ir tokių juk reikia.
Užmiegu skambant muzikai, mąstydama apie tai, kas galėtų būti, ko reikia, o ko visai ne...

Rytas. Pabudau, žvilgtelėjau į laikrodį, kuris stovėjo ant spintelės, buvo 11:00. Kaip man – labai ankstyvas rytas. Niekis, pasigerint tėvams turiu šiandien, tad bus puiki proga tai padaryti. Išsiropščiau iš lovos, nusirengiau savo pižamą su gražiais meškučiais ir nutipenau į vonią nusiprausti.
– AAAAAAAAAAAAAAA!!! – klykiau nesavu balsu. Negalėjau tuo patikėti! Ant mano puikaus veiduko puikavosi raudonas, neturintis nė gramo gėdos jausmo spuogas! 
– Kas yra??? – įlėkusi į vonios kambarį, paklausė sesė, mat jai buvo įdomu sužinoti, kas gi atsitiko be jos žinios.
– Dar pasakyk, kad nematai, kas man atsitiko, – atrėžiau jai ir, paėmusi už rankos, ištempiau iš vonios kambario.
–Dabar tu dar didesnė pabaisa nei buvai prieš tai!! – rėkė mano sesuo visa gerkle vien tam, kad išgirstų mama ir kad ateitų jos ginti.
– Nebandyk mano kantrybės, tu maža ir bjauri mergiūkšte! – košiau jai pro dantis.
– Mama, Augustė pavadino mane durnele! – skundės ji.
– Visai ne! – dar garsiau rėkiau aš. – Čiuožk iš čia, suske! – sušukau aš ir užsidariau vonios duris, tegul ji man pašvilpia į uodegą, ta nelaiminga mergšė!

Atsistojusi prie veidrodžio, vis dar žvelgiau į save. Kas aš esu? Kokia aš?Šiek tiek aukštesnė nei 1,70 cm, brunetė, su nutriušusiais plaukų galiukais, kurie kažkada buvo nudažyti geltona spalva (bandžiau tapti viena iš tų peroksidinių fėjų, bet man ta spalva netiko, tad nusprendžiau daugiau bandymų nedaryti), veidas baisus kaip po trečio pasaulinio karo, nusėtas spuogų, svoris gal ir būtų normalus, na, jei nevalgyčiau saldumynų tiek daug... Mama sako, kad aš kūda kaip špykis, bet tai tik pasakos, ji kūdų gal nemačius, kojos kreivos, na gal ne taip jau ir labai kreivos, krūtinė mažesnė nei norėčiau, tik šiek tiek didesnė būti galėtų, na ne tokia kaip Pamelos Anderson, man ir mažesnės užtektų, akys tokios ryžai mėlynos, tokia skysta mėlyna spalva, nosis užsirietusi, lūpos? Jos man patinka. Na, žodžiu esu neišpasakyto grožio pabaisa. Jau miela. Išgirdau, kaip sunkiais žingsniais prie vonios durų prisiartino tėvas.

– Tu gal ten kūno anatomiją tyrinėji? – jau pyko jis. – Juk ir kitiems tokio civilizacijos stebuklo kaip vonia reikia, nejau nesupranti?
– Suprantu... – teisinaus aš. – Nejau negalima sau laiko skirti? – klausiau aš, nors, tiesą sakant, tai bandžiau jo kantrybę.
– Ko? laiko?
– Kam klausi darkart, jei ir pirmą girdėjai? – susidomėjau aš.
– Žaidi su ugnimi!
– Vonioje, turiu tave nuraminti, yra labai daug vandens, – nervinau toliau savo faterį.
– Aš tau tuoj vandens! – jau ruošėsi kažkam negero jis.
– Nejau negaliu užsidėti net liemenėlės? – jaučiau, kaip tėvas išraudonavo net būdamas už durų. – Juk tu nenori pamatyti to vaizdelio, patikėk, tau pasidarytų bloga... – užkalbinėjau dantis toliau, išgirdau, kaip mano sesuo, beje, jos vardas Saulė, pradėjo kikenti. Iš kur ji ten spėjo atsirasti?
– Tai jau tikrai tėtė nenorėtų to pamatyti, juk jis proto dar turi, – kandžiai tyčiojos ji.
– Tuoj kažkam teks pirktis karstą. Ateinu, mažyte! – gąsdinau Saulę.
-Mama, mane ruošiasi užmušti!!!!
– Gelbėėėėėėėėėėėėėkkkkkkkk! – kvykė  mano sesutė nesavu balsu.
– O taip, tavo gelbėtoją jau pakeliui, – sukuždėjau aš ir nuskubėjau pusryčių. Seniai buvo jau laikas. Vos įėjusi į virtuvę, buvau užpulta tiesiogine žodžio prasme.
– Kodėl sunervinai savo tėvą? Kodėl sesę išvadinai nevisprote? – staugė mama.
– Aš nevadinau jos nevisprote! – gyniausi, juk tikrai nevadinau!!
– Kur gi ne! – toliau savo varė mama. – Galėtų tavęs iš vis nebūti, nebūtų galvos skausmo, kurį kasdien sukeli, nebūtų tų rūpesčių, kurių per tave iškyla kasdien, nebūtų...

Bet nesuteikiau progos pabaigti jai viso to mėšlo sakyti, prieš išeidama iš virtuvės, surikau vos laikydama ašaras, juk negalėjau imti ir apsiverkti kaip maža mergytė, negalėjau:
– Tu dar pasigailėsi, kad taip pasakei, aš pažadu!! Pažadu! – po to tekina išbėgau iš virtuvės, girdėjau, kaip mama šaukė mane, o man buvo jau nusispjaut. Įbėgusi į kambarį, pasigriebiau savo raudoną kuprinukę (ją tikriausiai turėjau nuo tada, kai gimiau, ji man labai patinka), įsimečiau paskubomis savo geltonos spalvos džemperį, pasigriebiau piniginę, telefoną, pakrovėją(rasiu, tikiuos, kur jį pasikrauti), dar pasičiupau sausainius, kurie buvo užsilikę mano kambaryje nuo vakar, po lova radau mineralinio buteliuką bei mp3 grotuvą, tad visa tai atsidūrė mano kuprinukėje. Atrodo viską pasėmiau.
– Dantų šepetukas! – prisiminusi jį, nudūmiau į vonią, pasėmiau dar šepetį ir nuskubėjau laiptais į apačią. Mama nesėkmingai bandė užstoti išėjimą, tačiau jai to padaryti nepavyko. O aš, norėdama jai galutinai įkąsti, pasakiau:
– Matai mane paskutinį kartą, tavo noras išsipildys jau tuoj pat. Lik sveika, brangi mamyte, – tariau tai šaltakraujišku veidu, bent bandžiau taip sakyti, o mano gerklę smaugė ašaros, ašaros, kurios tuoj išvys gyvenimo šviesą. Viena jau riedėjo mano skruostu, tad kad to nepastebėtų, nusisukau ir nužengiau tolyn. Tolyn, į naują pasaulį, tolyn, į naują gyvenimą, tolyn... Mama dar bandė šaukti, klykė atsistojusi prie vartelių, tačiau tai manęs daugiau nebejaudino, jau nebe.
– Palaukkkkkk, neišeik!!! – pro ašaras dar rėkė mama. Buvo jau per vėlu, atsisukau ir, paskutinį kartą pažiūrėjusi į mamą, su skaudančia širdimi, užgniaužusi visus jausmus, keliavau pirmyn. Palaidojusi visus silpnumo požymius, kurių tikrai nereikia norint nepalūžti.

Kelyje į nežinią...

Žengiau lėtu žingsniu, daug galvojau, nežinojau, nuo ko pradėti, tačiau tvirtai sau prižadėjau, kad atgal negrįšiu jokia kaina, tai būtų mano orumo pažeidimas, žmogiškumo išniekinimas. Basta namams ir viskam, kas su tuo susiję... Staiga pakilo stiprus vėjas, pasidarė šaltoka, tad teko traukti iš kuprinukės savąjį džemperį. Vilkdama koją už kojos, ėjau šaligatviu, sumaniau patraukti upės link. Vėjas stiprėjo, taršė plaukus, nešiojo šiukšles po visą miestą. Kas per žmonės šiais laikais, šiukšlina, kur pakliūva, kur netingi. Toks šiukšlių gūsis lėkė į mane, tarp pirštų įkliuvo popieriaus lapelis, ne kokios išvaizdos, tačiau ,jei jau pakliuvo, tai beliko pažiūrėti, kas viduje. Turinys mane nustebino, skaičiau tai ir skaičiau:
Žiūrėti į žvaigždėmis nusėtą dangų...
Stovėti lauke...Nesvarbu, ar šaltis smelksis per
kūną, ar karštis degins mane...svarbiausia, kad
galėčiau žiūrėti į žvaigždes ir prisiminti, koks
gražus yra pasaulis...
Prisiminti brangiausias akimirkas, praleistas su
draugais...
Verkti po žvaigždėmis...nestabdyti ašarų...
Jausti, kaip greitai bėga laikas...jausti, kad mes
visi laisvi, kaip žvaigždės...esame ištisi
žvaigždynai...
Suprasti, kad net žvaigždės žiba skirtingai...
Matyti tai, ko galbūt jau nėra...
Matyti tai, kas nematoma ir žinoti, jog niekam
nepavyks to išvysti...
Jausti, jog vis dar gyvenu...
Dovanoti džiaugsmą ir šypseną kitiems...
Priminti kiekvienam, jog žvaigždėtos nakties
pamiršti neįmanoma...bet atsiminti pavyksta tik
dangų ir tuos, kurie buvo tąnakt šalia...ir tylą,
kurioje liejosi šilčiausi žodžiai, jausmai išraižyti
danguje...galintys net ir šilčiausią naktį sušildyti
savo nuoširdumu...
Prisiminti žvaigždes, kurios suteikia vilties ir
džiaugsmo...jos primena kažką nuostabaus, ir
taip artimo...
Džiaugtis gyvenimu...
Tikėti, jog kiekvienas savo širdelėje turi bent
kruopelytę gerumo...
Tikėti, jog melas, pavydas ir kančia tėra tik
iliuzija...
Tylėti žiūrint į dangų...
Ištarti nuoširdžiausius žodžius pasaulyje: ,,Tu-
mano draugas...“
Verkti iš neapsakomo džiaugsmo...
Klausytis muzikos, eidama vos šviečiančia gatve,
Šiltą, tylią ir žvaigždėtą vasaros naktį, kai niekas
negali sudrumsti pačios tyriausios ramybės...
Tai, ko niekas negali suprasti...
Viską, kas minkšta ir švelnu...
Žinoti, jog turiu draugų, kurie niekada manęs
neišduos...
Apkabinti draugus...ir leisti jiems suprasti, jog
nieko brangesnio neturiu šioje žemėje...
Štai ką aš myliu....
Tai sukėlė man daug minčių...O KĄ AŠ MYLIU...?Kam galėčiau pasakyti tokius žodžius...?Apmaudu, bet vargu ar rasčiau tokį žmogų, kuriam ne tik galėčiau, bet ir drįsčiau tarti tokius žodžius....
                    .....
Geriau negalvoti apie tai...Lapelį su eilėraščiu įsigrūdau į kišenę. Patiko, o be to gal ir pravers kada, ką gali žinoti.
Užsimaniau užkrimsti, tad sumanymą traukti prie upės bent trumpam teks atidėti. Išsitraukiau piniginę ir patraukiau artimiausios kavinukės link. Artimiausia kavinukė buvo gana keistu pavadinimu- ,,Užsuk“. Tiesiu taikiniu patraukiau į ją. Vos įėjusi į vidų užuodžiau šlykštų kvapą-smirdėjo blynais. Nekenčiu blynų, per daug šlykštu!! Prisėdau prie laisvo staliuko. Gerai, kad jis buvo pačiame kavinės gale, iš ten galėjau matyti visus žmones, kurie čia atėjo tuštinti savo piniginių, kiti-skandinti savo liūdesio su stikliuko pagalba. Nespėjus man gerai apsidairyti, prie manęs jau stovėjo aukštas padavėjas, kokių daugiausiai 18, na gal 19 metų. Nusišypsojo man. Turbūt įsivaizduoja, kad yra pasaulio karalius arba, kad aš paliksiu krūvą arbatpinigių.
-Sveika atvykusi,- dar kart nusišypsojo man.-Prašau meniu. Pašauk mane, kai jau būsi išsirinkusi, ką norėtum užsisakyti.
-Gerai. Ačiū. Gali eiti,- burbtelėjau, net nesistengdama būti draugiška. Kam? Juk vis vien matomės patį pirmą ir patį paskutinį kartą, tad net neverta...
-OK. Lauksiu,- ir nuėjo.
Po minutėlės pašaukiau jį atgal ir užsisakiau cocacolos ir bulvyčių skrudintu su dviguba porcija pomidorų padažo. Kol laikiau savo pusryčių-pietų, žvelgiau į kavinės klientus. Keista ponia, gal kokios 30-ies metų, sėdėjo ir akimis rijo prie gretimo staliuko sėdintį paauglį vaikinuką, maždaug 17 metų. Juokinga ir kartu graudu. Dar buvo kažkokia sekretorė, kuri skaitė bulvarinį skaitalą, kiek toliau elgeta. Keista buvo čia tokių sutikti, tačiau visko pasitaiko. Jis siurbčiojo karštą kavą, kaire ranka krapštė nosį. Šlykštu!! Vaizdas tiesiog pykino, tačiau tas elgeta mane domino. Dar kiek pažiūrėjusi į jį, nusisukau, nebegalėjau žiūrėti, kaip jis intensyviai ieško ,,naftos“ ten, kur akivaizdžiai jos nėra. Žvilgtelėjau į savo atvaizdą lange ir nusisukau nespėjus gerai įsižiūrėti, nes vaizdas, kuris buvo lange, man visiškai nepatiko.
-O štai ir tavo cocacola bei bulvytės, kaip tu ir prašei,- dėdamas ant stalo, kalbėjo jis. Bet staiga- jis neišlaikė cocacolos buteliuko ir tas neišlaikęs pusiausvyros išsiliejo ant manęs.
-To man dar tik ir betrūko!!- pratrūkau aš. –Po velnių, tu vapšie nors kiek galvoji, ką darai, ar ne!!?!-virte viriau pykčiu aš.
-Aš....... Aš....- bandė aiškintis jis.
-Ką aš? Ką aš?! Manai, kad jei čia dabar pamyksi, bus geriau? Nesvajok!!!!!!!!!!!!! –tūžau aš.
-Aš atsiprašau!!-rėkė padavėjas. –Jeigu ką, tai tu man neleidai net prasižioti, o ką jau kalbėti apie visa kita!-Kaip galėčiau išpirkti savo kaltę?-pasiteiravo nuolankiu balsu jis.
-Na....-galvojau, ką čia tokio sumąstyti.-Vakarienė ir išskalbta bliuskutė būtų jau šis tas,-nusišypsojau aš:)
-Na gerai. Kviečiu tuomet tave vakarienės šiandien po darbo. Ar tiks 7 valanda vakaro tamstai?-klausinėjo jis.
-Tiks,- sutikau aš.
-Kur susitiksim? Kur norėtum?-dar kart paklausė jis, nespėjus man atsakyti į jo pirmą klausimą.
-Tai kadangi kvieti tu, tai ir pasiūlyk,- atsakiau aš.
-Hmm...Na ,manau, kad romantiškai vakarienei  labiausiai tinkanti vieta būtų stogas, ką manai?-pasisuko į mane.
-Visų pirma, tai ne romantiška vakarienė, o tavo bausmės dalis, o antra, manau, kad puikiai tiks,-samprotavau aš.
-O kas sakė, kad su tavimi vakarieniauti yra bausmė?
-Na....
-Nesakyk, geriau perduok jam, kad jis paskutinis asilas žemėje!
Kurgi ne, mąsčiau apie jį tą patį, tačiau juk grįžimas į praeitį yra žudymas dabarties, tai gal nežudykim jos..?
-Būtinai perduosiu, kai susitiksiu,-o mintyse pridūriau, jei susitiksiu ir jei norėsiu kalbėtis su juo...
-Na nusišypsok,-patraukė jis mane už rankos ir įsispitrino man į akis.
Nusišypsojau, juk turbūt tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos galima daryti nemokamai:)
-Beje, kokiu vardu tave šaukia tėvai ar draugai?-susidomėjau aš, juk to dar pamiršau paklausti.
-Na tėvai vadina Dominyku, draugai-Domu, o tu nežinau, kaip vadinsi, o tave kaip pavadino?
-Hm...Tikriausiai Au...-jau norėjau pasakyti tikrą savo vardą, tačiau laiku užsičiaupiau,-Mane Auste:)-prisistačiau aš, na gal nelabai įtikinamai skambėjo prisistatymas, bet tiks
-Atrodei taip, lyg būtum užmiršusi savo vardą,- mestelėjo man Domas.
-Jau tik, neišsigalvok niekų. Ką nori išgirsti, tą ir girdi kiekvienas,-ir iškišau liežuvį jam, parodydama, kad jis apsiriko arba ne...-Na o dabar, kol aš dar neapsigalvojau, tai čiuožk dirbti, nes gal tu tuoj pasirodysi paskutiniu asilu pasaulyje, su kuriuo neisiu niekur,- gal kiek per drastiškai pasakiau, bet man nusispjaut, tegul, jei jam nepatinka papučia prieš vėją;D
-Einu einu, tai iki 7,- atsisveikindamas vaikinukas mirktelėjo man akį.-Beje, susitinkam prie šios kavinukės,-pridūrė jis.
-Ok.
Turiu pripažinti, kad jis visai, na gal pakankamai, patrauklus padaras, su tokiu būtų galima ir į miestą išeiti, mąsčiau aš, daug būtų galima...Tačiau ką aš čia svaigstu, juk nepažįstu gerai, o jau nusišneku. Viršūnė!!! Atsistojau, pasėmiau savo bulvytes, palikau pinigus už jas ir, įsimetusi jas kuprinėn, žengiau į gatvės gyvenimą, kur kiekvienas kovoja už save: dabar ir visada taip.. Įdomu, kaip seksis kovoti man...Pagyvensim-pamatysim:)Žvilgtelėjau į telefoną, kiek valandų. Buvo labai daug praleistų mamos skambučių. Nesuprantu, kam ji be reikalo eikvoja savo laiką, kurio vis neturi, kam bando prisiskambinti, juk puikiai žino, kad ragelio nepakelsiu, kad neišgirs mano balso...O į sms taip pat neatsakysiu, net neskaičiusi ištryniau, ,,galvos skausmas“ nebegrįš į namus!!! Laikrodis telefone rodė  be 14minučių dvi. Apsidairiau, buvo dar daug laiko, nežinojau, ko nusigriebus, kad laikas eitų greičiau. Tiesiog šlaisčiaus po miestą, landžiojau po parduotuves, o jei pamatydavau mašiną, kuri būdavo panaši į mano tėvų, maudavo į krūmus, apsimesdavau, kad kuičiuos šiukšlinėj ar rišuos raištelį, aišku pavojus visada būdavo netikras, to dar betrūktų, kad būtų tikras. Pavargusi vaikščioti, prisėdau parke ant suolelio. Apsidairiusi aplink, pasakiau sau, kad čia gražu...Kiek kartų esu čia buvusi, ir nesugebėjau to pastebėti...Apmaudu, tačiau juk visko būna...Klausiausi paukščių giesmių, stebėjau vaikus, kurie privertė savo tėvus ateiti su jais, laimingas poreles, kurioms niekas neegzistuodavo aplink, niekas...
Buvo saulėta diena, mano ranką tvirtai spaudei savojoje, ėjome nematydami nieko aplinkui. Ir nereikia, tada nereikėjo. Šypsojomės gražiausia šypsena pasaulyje(patikėk, kokia ji kerinti...). Sumanėme prisėsti ant suolelio, čia pat, šitame parke. Sėdėjome apsikabinę, žiūrėjome vienas kitam į akis, skaitėme viens kito mintis, buvo gera kartu ir tylėti. Pakilęs staigus vėjas, man ausin sušnibždėjo, kad viskas yra laikina, net ir gražiausi bei tauriausi jausmai...Pasisukau į tave, skruostu riedėjo išdavikė ašara, ašara, kurios nereikėjo niekam matyti...Apsikabinai mane ir pasakei, kad vėjas dažnai meluoja, kad jis šnibžda tai, ką kažkas pasakę, netikėti liepei juo, tačiau ašara ir toliau riedėjo...
-Ei, mergyte, kas tau?-pritūpęs šalia manęs klausė mažas berniukas.
Pasimečiau, jis mane sugrąžino į parką...
-Nnn...Nieko...-atsakiau aš. –Nieko dar kartą pakartojau aš.
-Nepanašu, kad nieko,-įtariai pasakė juodaplaukis berniukas ir pasilenkė dar arčiau manęs. Įdėmia pasižiūrėjo į mane ir švelniu švelniu balseliu, kuriuo kalba tik maži vaikai tarė:-Neverk, imk mano saldainį, mama sako, kad saldainės gydo...-ir nubėgo pas draugus, nespėjus man net padėkoti...Ačiū jam kartojau visą laiką nebyliai, nebyliai ir taip pat švelniai bei nuoširdžiai kaip ir jis...
Atsirėmusi ranka į suolelį, stebėjau, kaip mažylį praryja takas, kuriuo jis nubėgu. Dar keletą minučių žiūriu ten, kur jis visai neseniai buvo. Pasijutau laiminga. Tiek nedaug reikėjo, kad pasijusčiau laiminga, nedaug, tačiau kartais tai pasiekti būna labai sunku, labai...Netikėtai žvilgsnis užkliuvo už medžio, kuris augo visai greta. Jis buvo labai storu kamienu ir išraižytas įvairiais užrašais. Susidomėjau. Teko pakilti nuo suolelio, kad galėčiau patenkinti savo smalsumą. Nustebau, kiek daug visko priraižyta ant medžio! ,,Aš tave myliu Wika”, ,,S+Ž=KM“, ,,L+M=KM“, ,,Laimė-nieko nekainuoja, bet veltui negausi!”, ,,Meilė-šokoladas su blogu įdaru“, ,,Laimė-tai itin nepastovus jausmas. Tačiau ji yra.“ , ,,Norėdami laimę padauginti, Turime ją padalinti“....Aš nesugebėjau neišraižiusi savo žodžių nueiti nuo medžio! ,,Meilė-pasaka, kurios pabaiga ne visada baigiasi: ilgai ir laimingai gyveno“ , ,,Na o laimė, ji kiekvieno apsvaigimo laipsnis...arba geras spyris į ten, kur nesueina;D! Dabar jau galėjau laisva valia nueiti nuo to medžio, kuris man taip patiko(grįšiu čia dar, pažadu sau)! Vėl suskambo mano telefonas, skambino mama, atmesta. Buvo jau pusė 6, po truputį slinkau jau link ,,Užsuk“ , taip eidama kaip tik suspėsiu nukėblinti iki 7:)

Ten, kur gyvena svajonės...

Po daugiau nei valandos jau buvau prie kavinukės kampo. Palaukus keletą minučių, galvą iš jos iškišo ir Domas. Nuo kada aš laukiu vaikinų, pagalvojau tyliai ir nusišypsojau taip, kaip moku tik aš.
-Na ar neprailgo diena belaukiant manęs?-pašaipė švelniai jis.
-Norėtum! Tau kaip matau buvo nekas,-kandžiai atsakiau aš ir žvilgtelėjau į jį ,,mirk žvilgsniu“;D
-Na.......Galbūt...-slapukavo jis.-Galvok, ką nori, o man tik įdomiau.
-Cha....Kur eisime?-pasidomėjau aš.
-Į vieną vietelę nusivesiu tave...-pamatęs, kaip pasižiūrėjau į jį, čia pat pridūrė:-Nebijok, nieko nenutiks,-globėjišku balsu guodė jis.
-Tarytum būtų, ko bijoti,-atrėžiau aš.
-Manau, kad yra.
-Manyk iš naujo.
-Eime,-paėmęs mane už rankos nusivedė gatve tolyn.
Ėjome gana ilgai, mažai kalbėjomės, laukiau tos jo vietelės, į kurią buvau vedama. Įdomu į kokį atsilikusį kampą jis mane nusitemps, labai įdomu! Priėjome apleistą pastatą...
-Kaip tik čia vakarieniauti aš svajojau visą savo gyvenimą,-garsiai išreiškiau pasipiktinimą šia vieta aš.
-Patylėk, kai nueisime, tuomet jau galėsi pasireikšti,-visai nesijaudindamas atsakė jis ir, dar kart paėmęs už rankos, nusitempė vidun.
-Kurgi ne!!!!
Po maždaug dešimties minučių buvome ant stogo. Visas miestas buvo kaip ant delno.
-Ak, kaip čia gražu...susižavėjusi pasakiau.
-Kaip tik čia ir svajojau visą gyvenimą pavakarieniauti,-mėgdžiojo mane Domas.
Tris kart šiknius, pagalvojau mintyse.
-Pirma: aš nežinojau, kur mane tempies, an..
-Tai nereikėjo aiškinti, kol neatėjome,-pertraukė mane.
-Antra: čia labai gražu. Aš atsiprašau. Kad užsipuoliau be reikalo tamstą, jei tau bus nuo to geriau, tai galiu išeiti. Manau, bus daug geriau...-pasakiau ne daug, nereikėjo daugiau nieko sakyti, tiesiog abu žavėjomės tuo nepaprastu vaizdu, kurį mums dovanojo miestas...Išgirdau tylų Domo balsą:
-Atsiprašau...Tiesiog čia mano pasaulis, kuriame egzistuoju tik aš. Ir man nepatinka, kai jį žemina ar trypia...
-Tarytum nors vienam iš mūsų tai patiktų,-pridūriau aš.
-Ką...?
-Nieko svarbaus.
-Tau taip pat buvę..?-atsargiai klausė jis.
-Kam klausei, ką sakiau, jei girdėjai?
-Iš įpratimo...-nusišypsojo jis.
Kažkodėl patikėjau ir prisėdau ant stogo.
-Prisėsk,-dabar kviečiau jau aš.
-Tuoj tuoj,-jau sėdos šalia.
-Kodėl čia nieko neatsivedi...?
-O kam?
-Kaip tai kam?-išpūtusi akis pasižiūrėjau į jį.
-Juk nenorime niekas, kaip ir pati sakei, jog griautų kiekvieno iš mūsų pasaulį.
-Na taip, tačiau...Mėgsti svajoti?
-Kodėl taip daug klausinėji?
-Negalima?
-Aš taip nesakiau.
-Aš tik paklausiau.
-Daug žinosi, greit pasensi.
-Gelbėkit, žmonės, senstu!!-bandžiau pajuokauti aš.
-O dabar klausinėsiu aš. Kodėl kavinėje buvai viena?
-Koks skirtumas?
-Nemandagu klausimu atsakyti į klausimą.
-Nes nė viena draugė negalėjo,-greitai sumelavau.
-Kur jau ne. Pasek šitą pasaką senelei. Arba tu pabėgai iš namų, arba tave paliko vaikinas, o galbūt susipykai su draugėmis...
-Iš kur gali žinoti, kad pabėgau iš namų?-susidomėjau.
-O kodėl galėčiau nežinoti?
-Na aš tau to nesakiau!! Tai?
-Patirtis, aplinka. Neklausinėk, tiesiog žinau ir tiek. Gana kvailų klausimų, pavakarieniaukime,-ir ištraukė dar šiluma kvepiančią picą.
-Pritariu.
Kibome į picą, greit jos nebeliko. Nieko keisto, juk valgė du išbadėję paaugliai. Kai sudorojome picą, kurį laiką nieko nekalbėjome, tiesiog žiūrėjome nuo stogo į tą pasakišką vaizdą, kurį dovanojo miestas...
-Žinai, dažnai čia ateinu...-tyliai prabilo jis...-Man čia patinka...Galiu svajoti, galiu pabūti savimi, pabėgti nuo kitų......Galiu...
-Kodėl man tai pasakoji?-nedrąsiai paklausiau aš.
-Nežinau...Galbūt todėl, kad neturiu su kuo pasikalbėti, o gal todėl, kad noriu, jog tai žinotum....
-Aš dabar jaučiuos taip lyg būčiau ten, kur pildosi svajonės....-žodžiai išsprūdo patys, aš to nesakiau..
-Tikiu,-švelniai nusišypsojo Domas.-Apie ką svajoji? Ko gyvenime sieki? Kada jauties laiminga? Ar tau reikia tokių dalykų kaip meilė, laimė, šiluma, supratimas...?
-Baik uždavinėti kvailus klausimus! Taip, man reikia to jausmo, kai pilve jaučiamas drugelių plazdėjimas. Man patinka laimė, mėgstu, jeigu galima taip sakyti, būti laiminga. Laiminga jaučiuos, kai gaunu dovanų nuoširdžią šypseną, kai turiu patikimų draugų...kai turiu kuo džiaugtis...Kartais man laimės suteikia sužibusi žvaigždė, ar gėlė, kuri spėjo pražysti...Svajoju? Apie nieką....Kam tų svajonių, kam laiko, kuris tik tuščia eina, kai svajoji...? Aš turiu norų, o ne svajonių, joms reikia daug kantrybės, daug jėgų, o vaikyti, tikrai daug...
-Nesakyk taip, kiekvienas turime svajonių,-ginčijos jis.
-Nebūtina prieštarauti viskam, ką aš pasakau,-spyriojaus aš, juk taip nesąžininga. Mes taip prasėdėjome ir praplepėjome taip iki vidurnakčio. Buvo smagu, romantiška, nors ir esu sakiusi, kad jos nemėgstu, tačiau buvo romantiška:)Po šio vakaro žinojau apie jį viską, lyg būtume draugai nuo pat pampersų laikų;D.Domas taip pat žinojo apie mane, bet ne viską, tik tiek, kiek reikėjo jam. Žinojo, kad pabėgau iš namų, ir tegul, tai nieko nekeičia likome tokiais pat draugais kaip ir prieš tai. Jis jaudinos dėl manęs, man tai pasirodė keista, na bet neprieštaravau, o be to ir patiko.


Saldžių sapnų...


Labai nustebau, kai jis pasiūlė eiti pas jį į namus. Sakė, jog yra tėvai ir, kad nieko nesakys, o mielai priims pas juos bent šiandienai išsimiegoti.
-Bet juk dabar labai vėlu,-pasakiau aš.
-Na ir kas, eime.
Atėjome gana greitai, mus pasitiko mažas, labai mielas kiemsargis.
-Jis tavo?
-Taip. Žiužė,-pristatė man.
-Sveikutis,-paglosčiau jį aš. Žiužė atsidėkodamas už tai, kad jį paglosčiau, laižė man rankas. Jos šlykščiai lipo, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Įėjome į namus, jo tėvai jau miegojo, tad teko tipenti ant pirštų galiukų.
-Tuoj atsidursime kambaryje, kuriame galėsime pasikalbėti,-šnibždėjo Domas.
-Sakei...Ai, gerai.
Kai atsidūrėme kambaryje, įsijungėme šviesą, pasiklojome atskiras lovas, dar šiek tiek paplepėjome, o prieš miegą Domas man papasakojo anekdotą:
Mokytoja klausia pradinukų, kuo jie norėtų dirbti užaugę. Onytė sako, kad norėtų būti pardavėja, mokytoja ją pagiria, Jonukas norėtų būti kosmonautas, galų gale ranką pakelia Petriukas.
-Na, sakyk.
-Aš norėčiau būti seksopatologas.
Mokytoja pasimeta, klausia, ar jis bent žino, ką tai reiškia.
-Aš galiu paaiškinti. Matote, už lango ant suoliuko sėdi trys moterys ir valgo ledus. Viena ledus laižo, kita čiulpia, kita kanda. Kuri turi vyrą?
-Na, turbūt ta, kuri čiulpia.
-Tai va, mokytoja, vyrą turi ta, kuri yra su vestuviniu žiedu, o aš gydysiu tokias kaip jūs.
Pabaigęs palinkėjo ramių blusų ir bandėme miegoti....
  

Kas toliau?
  
Pabudau gana anksti. Domas dar snaudė, arba tiesiog labai gerai apsimetinėjo. Dairiaus, kas yra kambaryje. Kambarys buvo šviesiai mėlynos spalvos, ant palangės buvo kelios jau bebaigiančios nuvysti gėlės, spintelėje, kuri stovėjo prie sienos, buvo daug knygų. Susidomėjau. Stengiausi nepakelti daug triukšmo ir ant pirštų galiukų tipenau prie jos, pasiimti kokią nors knygiūkštę. Bet mano tipenimas naudos nedavė. Domas vikriai pramerkė akis ir paklausė:
-Kur susiruošei?
-Norėjau pasiimti knygą. Neturėjau, ką veikti, kadangi tu dar miegojai...-kažkodėl jaučiaus taip lyg teisinčiaus, nors nebuvo dėl ko.
-Negalvok, kad teisinies čia man dabar, tiesiog susidomėjau, ką veikti ketini,-mestelėjo Domas.
-Aaaaa....-jis turbūt skaito mano mintis....-Aš taip net nepagalvojus būčiau...
-Kurgi ne. Geriau eime pavalgyti,-pakvietė mane draugiškai papusryčiauti jis.
-Iš kur tu žinai, ką aš galvoju...?-su baime veide klausiau aš.
-Tiesiog esu ekstrasensas;D,-šmaikštavo jis.
-Ėmiau ir patikėjau,-nusišaipiau aš.
-Tai kam dar klausi?
-Ai, neesmė.
Po pusvalandžio mes jau buvome papusryčiavę. Man įtarimą sukėlė tai, kad šiandien buvo sekmadienis, o Domo tėvai tipo buvo darbe. Čia kažkas buvo ne taip, tad nusprendžiau išsiaiškinti viską tuoj pat, čia ir dabar.
-Ką nuo manęs slepi?-įžūliu žvilgsniu varsčiau jį. Jis tik nusišypsojo, tačiau nieko man neatsakė.-Klausyk, aš čia nematau nieko juokingo ir man nepatinka, kad bandai apvynioti mane aplink pirštą, klok viską, kaip čia yra iš tikrųjų!
-Nekelk balso, panelyte. Esi mano namuose, tad gerbk mane ir nepažeidinėk mano namų taisyklių!!-įtūžusiu balsu kalbėjo Domas. Sėsk ir klausykis, Du kartus tau aiškinti to pačio neketinu.
Aš atsisėdau, apėmė negera nuojauta, pradėjau bijoti, stengiaus, kad jis to nepastebėtų...
-Jaučiu, kaip tu manęs bijai, kaip tau dabar baisu. Man tai patinka,-nusišypsojo nesveika šypsena jis.-Manai, aš netyčia tave tave apipyliau cocacola?
-Taip....
-CHA CHA CHA!! Manyk iš naujo. Tu per daug esi patikli, tas tave vieną kartą gyvenime pražudys, jei dar dabar nepražudė,-šaltu veidu kalbėjo Domas. Jis jau nebebuvo tas, kurį sutikau vakar.-Tu dirbsi man. Supratai?
Atsakyt net nesivarginau, nes žinojau, kad vis vien bus tas pats. Ašaros riedėjo skruostu, pykau ant savęs už šią sušiktą silpnumo akimirką.
-Neverk, nemėgstu, kai bobos pradeda verkšlenti,-po šių jo žodžių sekė smūgis į veidą. Stiprus antausis dar labiau pravirkdė. Nekenčiau jo, norėjau pabėgti.-Gali net nebandyti, pabėgti tau nepavyks. Beje, nepasakiau tau linksmosios naujienos, kuo tu dirbsi,-ištarė tai su tokiu pasitenkinimu, kad bijojau, net pajudėti...-Būsi prostitute. Nemanyk, kad tai labai jau blogai. Būna ir blogiau, o jei neturi patirties, tai tu jos gausi dar šiandien,-pakėlęs ranką, mano veidą prispaudė prie savojo ir šlykščiai palaižė skruostą.
-Tu už tai dar atsiimsi,-spjoviau jam į veidą, Domo akyse nieko žmogiško nepastebėjau, jausmų, kurie būdingi žmogui nebuvo....Ašaros riedėjo toliau....Galvojau, bandžiau galvoti, tačiau nieko gero į mano galvą neatėjo, tad sėdėjau ant kėdės ir stiklinėmis akimis žiūrėjau pro langą. Kilo puiki mintis, juk mes 4-tame aukšte, jei iškrisčiau, galimybė gyventi toliau, būtų lygi nuliui...Tai privertė nusišypsoti...Pajutau stiprią Domo ranką, jis nutempė mane į sandėliuką. Jame, deja, nebuvo nė vieno lango, prieš uždarydamas duris, jis žvilgtelėjo į mane, nusišypsojau, tegul mano, kad mane dar ne visiškai sužlugdė.
-Beprotė....Ar esi girdėjusi pasakymą: sugriauk, ką statai: geriau gyventi griuvėsiuose, negu pastatyti pasvirusį bokštą ir jame gyventi...? Ne?...Gal ir gerai, tavo bokštą sugrioviau aš, o toliau statyk pati....-durys užsidarė.
-Nekenčiu tavęs!!!!!!!!!
-Gali to man ir nesakyti,-išgirdau pašaipų balsą.
Sėdėjau, nežinojau, ką daryti toliau, dar nesusivokiau, kas čia spėjo įvykti. Galvoje šmėsčiojo vakarykštis vakaras, vakarykštis juokas, pokalbis, vakarienė, kelionė į čia...O aš maniau, kad tai buvo tikra, kad jis buvo draugas, kurių yra labai nedaug....Pamažu pradėjau suvokti, kad tai buvo nepakartojama vaidyba. Buvau taip išdurta, kad darės gaila savęs pačios...Jam reiktų eiti vaidinti į teatrą, juk net ten nesugeba niekas taip suvaidinti, kaip suvaidino jis. Įdomu, kur jis to išmoko?...Nejau to galima išmokti iš gyvenimo?...Nejau tokiu šaltu veidu gali suvaidinti visus jausmus, sukurti netikėčiausią istoriją...Nejau....? Ašaros papsėjo ir toliau. Atsibodo verkti. Reikėjo galvoti, ką aš darysiu toliau...Tačiau tai man buvo paslaptis, nežinojau, kas manęs laukia po penkių minučių, tad juo labiau negalėjau žinoti, kas laukia vėliau...,,Tu dirbsi prostitute“,-skambėjo galvoje tie baisūs jo žodžiai. Ne, to tikrai nedarysiu, taip tikrai nebus, įtikinėjau save aš.
-NEEEEEEEAAAAAAAAAAA!!!!!-sušukau aš. Domas apsimetė, kad manęs negirdi, o gal jo net nebuvo namuose tuo metu...Pasijutau labai apgailėtina, įsikniaubiau į kelius, susigūžiau kaip maža pilka pelytė ir  net nepajutau, kaip užmigau....
Pabudau. Nežinau, kiek buvau išmiegojusi. Į galvą slinko mintys apie vienatvę. Buvau labai vieniša....Tačiau kaip gera būti vienai. Mintys neskuba, protas tarsi išsijungia, pagaliau negirdėdama komandų reaguoti į tave supančios minios nuotaikas, kūnas įgauna normalias pavargusio žmogaus formas.
Saldus, mielas poilsis, kai nereikia ginčytis, įrodinėti, nusileisti, stengtis būti geriausiai ar daryti tai, ko nenorėtum būdama viena. Pagaliau galima nesukti galvos, kad tave apgaus, išduos, sunervins ar ne taip supras. Jokių konfliktų, isterijų, pykčių. Ir tas didžiulės raudonos granatos visos priklauso vien man-be sąžinės graužimo, kad jas su kažkuo reiktų dalintis. Prisimenu tą vienatvę reiškiančią tylą, ir suvokiu, kodėl ji tokia brangi. Nes visada trūksta laiko ramybei ir mintims, kurios niekad neaplanko, kai kažkas kuičiasi virtuvėje, šalai geria kavą ar kviečia eiti ten, kur visai nenoriu. Pavargstu nuo niekam neįdomių klausimų apie plaukų spalvą, batus kvadratinėmis nosimis, iš anksto žinomų mandagių frazių ir komplimentų, kurie pagal planą turėtų pakelti nuotaiką....
Bet kokia nuolatinė būsena, nors tai būtų ramybė ar laimė, greitai atsibosta. Jau sugalvojai tiek naujų teorijų apie gyvenimą ir tik dabar pajutai, kad nebežinai, kas jis per vienas. Taip, tavęs niekas nepaliko, bet ir tu nieko nemylėjai. Gyvenimas kas dieną turi kelti nuostabą-kitaip ateina....nuobodulys. Ir tada...kaip bloga būti vienam.
Ieškojimas vargina-kaip ir nerimas, jog būtina patikrinti, ką atradai. Iš tiesų tai baisiai sunku rasti žmogų, kuris suprastų kiekvieną tavo ašarą. Galbūt ateis laikas, kai viską žinosi pati-tada nebereiks, kad tau paglostytų galvą, pabučiuotų atsisveikinant ar tyliai pabartų už klaidas. Jei atvirai, nenorėčiau to sulaukti.
Norėčiau su kažkuo suvalgyti kad ir tas mano granatas ir netgi atiduočiau didesnę jų pusę vien už tai, kad išklausytų, kaip šiąnakt man skaudėjo širdelę, kaip jaučiau tuštumą joje ir kaip bijau, kad kitąnakt skaudės dar labiau...Tada, kai jauties silpnas, labai nenori būti vienas. Sunkiausia rasti, kam nebijotum pasirodyti nuogas. Ne toks visai nusirengęs, kaip mergina, kuri leidžiasi į jūros bangas ar eina į dušą, bet tūkstantį kartų nuogesnis.
Ar įmanoma matematiškai ir emociškai nustatyti teisingiausią santykį tarp džiaugsmo būti savimi ir baimės likti vienam? Kiek svarbių dalykų nespėjame padaryti ir prarandame, nes per ilgai laukiame-pabūti su savimi ir su tais, kuriuos mylime. Aš myliu vienatvę, dabar tai jau kuo puikiausiai žinau. Bet ne tik ją...
Nors ir esu dabar labai nelaiminga, tačiau man ir toliau šviečia saulė mano kišenėje. Gal dabar ir nėra naudos iš manęs, tačiau aš vis dar jaučiuos žmogumi, nors jis ir bando mane sunaikinti. Domui to padaryti nepavyks. Žiūrint į jį, aš matau pamišėlį, tokį dvasios elgetą, kuris nežino, ką reiškia gyvenimas...Nieko, aš padėsiu išsireklamuoti jam kvailelio poza, pažiūrėsim, ar labai tai patiks jam.
Neturėjau, ką veikti...Vėl į galvą slinko mintys, tik šįkart apie save...Vieną dieną esu tikra piktoji ragana, kitą-paprastas liūdnas laimės ieškantis žmogus, trečią-tiesiog maža mergaitė, pasiilgusi prie lovos sudėtų drabužių ir pusryčių, kurių nereikia gaminti. Matau pasaulį tokį, kokia esu. Tą dieną, akimirką ar visada? Vaizdas taip keičiasi-nuo liūdesio bedugnės iki juokingai mažos boružėlės-kad negaliu net apsispręsti, kokia esu ir kokia noriu būti.
Kartais meilės poreikis toks stiprus, jog paverčia tuo, kuo nė nesvajojai-fantastiška laume, vakarienei laižančiai jo batus! Kerai išsisklaido ir pasišlykštėdama sieloje pajunti puvėsių dvoką. Taip kvepia netikra buvusi laimė. Norom nenorom pavirsti ragana-nes neapsaugojai savęs.
Kiek vaidmenų suvaidinsi per gyvenimą, kiek rolių išmoksi mintinai, kiek kartų suklysi pasirinkdama ne tą charakterį, kurio nori tavo širdis? Apsimesti kažkuo lengviau nei būti savimi...
Staigus bildesys už durų išgąsdino mane. Ten viskas traškėjo, poškėjo, garsai nežavėjo.
-Tu dar gyva?-išgirdau šlykštų Domo balsą.
-O kaip tau atrodo, asile, tu neraliuotas!-surikau iš visų jėgų.
-Gyva gyva,-išgirdau, kaip kažkam šią žinią pranešė jis. Nukrėtė kūną labai nemalonūs šiurpuliukai...prasivėrė durys...prieš akis buka šypsena....

Pasiruošk

Į sandėliuką, kuriame dabar leidau savo gyvenimą, įvirto Domas, už jo nugaros stovėjo kažkoks vaikinukas, na gal geriau pasakius vyrukas, nes jam buvo tikrai kur kas daugiau nei aštuoniolika metų.
-Ko tau čia prireikė?-kreipiaus į Domą, nutaisiusi kuo šlykštesnį balsą.
-Nesišiaušk taip,-traukė jis mane per dantį.-Atėjau, nes tau laikas dirbti savo darbą, ką galvojai, jog čia stypsosi uždaryta ir taip eis tavo sumautas gyvenimėlis?-vėrė savo žvilgsniu jis mane.
-Kam kalbėt apie sumautą gyvenimą, o kam patylėt,-atsikirtau aš.
-Tu nebuvai vakar tokia agresyvi...
-O tu vakar nebuvai toks šūdo gabalas kaip šiandien,-pasakiau savo pastebėjimą jam.
Sekė smūgis į veidą. Nieko kito iš jo ir nesitikėjau.
-Kai tave įžeidžia, tampi dar didesniu šūdo gabalu,-su karčiomis ašaromis veide išrėkiau jam tai į veidą. Jutau pasitenkinimą, bent taip aš jam atsikeršysiu!
-Kiek jai metų?-paklausė vyriškis, stovėjęs už Domo.
-Ne daugiau 17....-atsakė jis.
-Bus kaip tik.
-Aš manau.
Mane aptarinėjo garsiai, jaučiaus pigiai, taip turbūt jaučias ir tos nesipraususios prostitutės gatvėje, bet jos tai jau pripratę, o aš ne, juolab, kad į visa tai mane įkišo sumautas žmogus, kuriuo pasitikėjau....Ko aš dabar norėčiau...? Vieni nori automobilio, kiti-išlaikyti egzaminus, turėti naujus batus, išsitiesinti dantis ar sutikti dėmesio vertą vaikiną. Norų būna įvairių. Net tokių, nuo kurių plaukai piestu stojasi. Norai ir svajonės skiriasi. Jie konkretesni, ne tokie romantiški ir dažniausiai įvykdomi.
Jie gali gyvenimą pataisyti, o gali ir labai sugadinti. Juk nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes ten atsibodo.
Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliako, neišleidžia į dancus, spuogai, kurie taip nervina, vėl papuošia tavo gražųjį veiduką, o vaikinai palieka....Laimei, troškimai keičiasi kasdien, ir tas piktas liūdesys dėl spuogo ar vaikino greitai praeina. Norus tenka išmokti valdyti, juos suprasti..
Svajonės kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės net nepasiekiamos. Gal niekad ir nepamatysi, kaip iš dangaus tiesiai į rankas krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą...Tu niekad nesupyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito-kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių. Lai tavo norai būna geri, o svajonės-šviesios, didelės, iki pat dangaus. Aš dabar užsimaniau būti namie, nesvarbu, kad ten ant manęs visi pyksta, kad niekas nelaukia...Aš to labai noriu.....
-Ei, kas tau pasidarė,-tampė mane už rankos Domas.
-Atšok!-skubiai atitraukiau ranką nuo jo.
-Gali ją vestis, nepamiršk, kad už dviejų valandų turi ją sugrąžinti į vietą.
-Taip, nepamiršiu,-atsakė vaikinas, kuris dabar mane tempės iš sandėliuko. Negalėjau patikėti savo ausimis tuo, ką girdėjau.
-Tu didžiausias pasaulyje mulkis!!!!-liejau savo įniršį ant Domo.
-Tu dar už tai atsiimsi,-pamojavo man jis.-Gero pirmo karto,-pasityčiojo jis.-Lažinuos, kad dar esi nekaltutė,-ir vėl idiotiška šypsena nušvietė jo veidą. Pasijutau klaikiai, ne vien dėl to, kad taip viskas gavos, bet dar todėl, kad jis atrodė, jog žinojo apie mane viską:(Po poros minučių buvau įtempta į mašiną, kuri stovėjo prie pat laiptinės durų. Dvokė pigiomis cigaretėmis, tokias rūko mano draugai, kai neturi pinigų geresnėms.
-Pigus kvapas,-leptelėjau aš, nesistengiau, kad mane girdėtų, buvo neįdomu. Pamačiau to pašlemėko snukutį vypsantį pro langą, mojavo man ir juokės iš visos širdies....Šūdžius! Apsidairiau, kas dar buvo mašinoje. Be panaudotų prezervatyvų ir keleto tuščių alaus butelių(ko gero taip pat pigiausio, kadangi etikečių nebuvo, tai leidau sau padaryti tokią išvadą), daugiau nieko nepastebėjau. Sutąsė, galvojau, jog čia pat apsivemsiu, o dar žvilgtelėjau į tą tipelį, tai vapšie bloga pasidarė.
-Tu taip nesiraukyk,-aiškino man tas tipas, tarytum man jo nuomonė buvo svarbi.
Cha cha cha!!
-Tau patiks, aš patyręs.
-Kur jau ne,-pasišlykštėjau aš.
-Po penkių minučių būsim vietoj, pasiruošk,-perspėjo.
Mintys pasidarė sunkios, apsiniaukę. Mano ateitis jau netoli, jau netoli....Užuodžiu jos pasišlykštėjimą keliantį tvaiką....Ji taip arti, jog galiu ją paliesti, paimti į rankas ir tėkšti Domui į veidą, kad dar labiau smirstų! Jis dar sulauks savo valandos!!

Išlipsiu
  
Atvažiavome labai greitai, matos, kad šitas šlykštynė ištroškęs sekso. Jo ,,draugelis“ jau pasiruošęs darbui. Fuj, bjaurybė! Sustojome stovėjimo aikštelėje, jis užgesino mašiną, pažvelgė į mane ir tarė:
-Tai ką, brangute, pasiausime,-mirktelėjo savo kreivą akį.
-Uostyk kabančius,-atrėžiau aš.
-Lipk, kale, iš mašinos,-pasiūlė jis.
-OK,-atsidariusi duris pasileidau bėgti, kiek tik leido mano jėgos. Tas adaptas nebuvo susiprotėjęs, kad galėčiau taip padaryti. Protas buvo atsijungęs, o jo ir nereikėjo. Bėgau, bėgau vis tolyn ir tolyn....Girdėjau, kaip tas šūdo gabalas šaukė mane vardu, na gerai, ne vardu, juk nesu pakrikštyta kalės vardu....!! Atsisukusi parodžiau jam trijų pirštų kombinacija, kadangi negalėjau taip visko imti ir palikti, orumas, kuris dar ruseno manyje, neleido man to nepadaryti. Sustojau, kai jau buvau bėgusi be sustojimo gal kokį pusvalandį. Sunkiai kvėpavau, tiesiog ryte rijau TĄ orą, kuriuo dabar kvėpavau, juk tai buvo laisvės kvapas. Laisvės, kuri dvokė kanalizacijos vamzdžiais ir kuri kartu kvepėjo bandelėmis. O taip juk būna gyvenime, kad šūdo gabalas gali būti gražioje pakuotėje...Kaip ir mano gyvenimas....Esu paika mergiotė, kuriai reikėjo, ne, vis dėl to ir dabar dar reikia laisvės, kurios galbūt ilgis tėvai, kuri nori būti atsakinga pati už save...Esu šūdo gabalas, kuris įpakuotas į gan padoriai atrodančią pakuotę...I‘m fuckin‘ brave. Apsidairiau, kur esu. Buvau šalia kepyklos ir tarp kanalizacijos vamzdžių. Vaizdelis nepakartojamas. Nebeturėjau jėgų, tad mano kūnas pats atsisėdo ant šaligatvio. Į veidą pūtė vėjelis, kuris nešė prisiminimus, kuris nešė vakarą, kuris tyčiojos iš manęs...Saulė buvo beveik nusileidusi, dangus buvo rožinis...Gaila, kad nebeturiu ,,rožinių akinių“. Juk rūkas, reikėtų nepamiršti, kad visada išsisklaido...Abejonės-kaip spąstai. Vienus saugo nuo dar didesnio pavojaus, kitiems prispaudžia uodegą ir neleidžia toliau žengti nė žingsnio. Argi galima kažkuo tikėti, jei viskas paremta melu ir apgaule? Manau, galima, juk pasaulį kuri tu pats, tik kartais jis išeina per daug tobulas, o kartais per daug šūdinas...Vidurio, deja, nėra. Spręsti tau. Pro mane, kol dabar čia buvau ištiesus savo kojas, praėjo porą žmonių. Nė vienas iš jų manęs nepaklausė, ar tau viskas gerai?...Taip mes dažnai praeiname ir pro visus kitus ir nesvarbu, ar jis šypsos, ar verkia, ar reikalauja pagalbos, ar sėdi ir laukia savo laimės...
Nusprendžiau dar čia pabūti, nes neturėjau menkiausio supratimo, kur šiąnakt praleisiu naktį. Tuščiu žvilgsniu žiūrėjau pirmyn ir laukiau kaip išganymo bent kokių minčių...Į galvą užklydo mintys apie gyvenimą, apie bedugnę, kurioje dabar gyvenau...
Kalnas turi viršūnę ir slėnį. Meilė turi aistrą ir išsiskyrimus. Gyvenimas turi pavasarį ir žiemą, o mes turim gyvenimus...Sėdėdama ant bedugnės krašto apie visus šiuos dalykus galiu pasakyti taip: užkopęs į kalną, gali nusileisti žemyn ir viską pradėti iš pradžių. Jei tik nori, jei tik gali, jei tik turi jėgų, jei tik...(Mąstyk ir pats). Panašiai veikia amerikietiški kalneliai-kad klykdamas leistumeisi žemyn ir su siaubu judėtum į viršų, nežinodamas, kas laukia pačiame aukščiausiame išbandymų taške. Aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal...Čia nėra tiesių linijų. Gyvenimo treniruočių trasoje dažnai pritrūksta kvapo, jėgų ir ištvermės. Pykina kaip bėgant krosą, troškina lyg užvalgius silkės, kyla nenumaldoma pagunda pagaliau išlipti iš atrakciono ir ramiai sau žingsniuoti mažu, saugiu keliu. Čia jaukiai čiulba paukščiai, medžiai meta malonų šešėlį, širdį džiugina ramunėlių kvapas, o kojų nevargina kietas žemės gruntas.
Visa bėda, kad jei ir pavyksta tokį kelelį rasti, ta atkarpa nebūna amžina. Už posūkio pasirodo duobės, žvyrkelis baigiasi, prasideda pelkė, už pelkės staiga-puiki autostrada, kuri netikėtai pereina į sulūžusį tiltą-jo viduryje laukia neperšokamos kiaurymės. Ar tai kelio galas?
Ne. Toliau vėl prasideda tas pats atrakcionas, kurio bandei išvengti, trumpam pasukdama į šalį.
Kiekviena pradžia turi pabaigą. Sunku, šlykštu tai žinoti, geriau apsimesti, kad nieko nematai ir nežinai, o kai jau bus laikas, tai nieko nebepakeisi...Bet taip pat ir kiekviena pabaiga turi pradžią. Jos reiktų ieškoti net sėdint bedugnėje, kaip dabar aš, ar net ant aplūžusio tilto, kurio nesugebame įveikti.
Kol kas neįveikiame.
Viskas, gana man tų galvojimų apie gyvenimą, nieko naujo juk nebesumąstysiu. Saulė jau buvo savo karalystėje, o man atsivėrė gatvės gyvenimas, kurio aš ,deja, nepažįstu. Tai gal pradėti reiktų susipažinimą...?

Aš gatvė
  
Negaliu pasakyti, kad esu patraukli ir graži. Tačiau turiu daug paslapčių, kurios traukia visokio proto žmones...Ir teisininkus, kurie per dienas trina teismo suolus ir kurie gatvėje pavirsta į laukinius gyvulius, mokinius, kuriems reikia laisvės, valkatas, kurių namai yra čia, sutuoktinius, kurie ieško nuotykių ir kurie vis dar galvoja(neaišku kodėl tik), kad yra labai patrauklūs, senutes, kurioms kojinių mezgimas tapęs jau iš mados išėjusiu dalyku...Žodžiu, žmonių rasi čia labai įvairių. Čia tarsi vieta, kurioje visi palieka savo tikruosius veidus, eidami į darbą, pas draugus ar dar kur nors...Įdomu, kodėl nesinešioja su savimi kartu?...Čia taip pat klesti tokie dalykai kaip prostitucija, juk reikia kaip nors žmonėms atsipalaiduoti, narkotikai, kurie priverčia skraidyti. Patikėk, geriau jau neskraidyti su jais...Kodėl žmonės dar ir dabar, kai jau tiek visko patyrę dar nesupranta to...?kodėl?...Man tų vaizdelių, kuriuose vien apsimyžę ar apsivėmę paaugliai, jau gana nuoširdžiai sakau, nežinau, kiek dar reikės laukti, kiek dar reikės pamatyti, kol ir Jums bus to gana...Turiu ir privalumų. Čia aš sugebu paslėpti paauglius, kurie gatvėje traukia į pirmuosius, na ne būtinai pirmuosius, gyvenime pasimatymus. Oi kiek baimės šiurpuliukų jiems nubėga, kol išdrįsta paimti už rankos žmogų, kuris yra šalia. Asilai kartais tie žmonės, juk tas žmogus, jei jau atėjo susitikti su tavimi, tai mažų mažiausiai tikis rankos prisilietimo, o daugiausiai...Manyčiau, gal kad gyvenimo paaukoto jam. Kvaila taip tikėtis, labai kvaila...Juk tiek net ir ištikimiausi žmonės prikrečia gatvėje...
Dažnai būnu pasiteisinimo priežastimi. Pavėlavau, nes kamščiai gatvėje pasitaikė labai dideli, nors iš tikrųjų glamžės su bjauria peroksidine arba bjauriu vyru, kuris būtent tą minutę neturi žmonos. Kiek daug aš žinau....Taip pat drąsiai galiu teikti, kad čia ir tik čia, vyksta ir visais laikais vyks, didžiausia gyvenimo mokykla! Tik čia Jūs visi išmokstate būti stiprūs, pakovoti už save, na ne visi tai sugeba, ne visus tai išmokinu, bet bent jau daugelio garbę už tai prisiimti galiu. Tik čia Jūs būnate kitokie, būnate žvėrimis tam, kad naikintumėt patys save. Būnate, kad ir kaip apmaudu, patys savimi. Kviečiu kiekvieną dieną užsukti į teatrą, čia jums mokėti nereikės, kadangi žiūrėsite patys į save. Maloniai prašom, seansai prasideda bet kuriuo paros metu. Na aš nežinau, ar tu sugebėsi čia išlikti, bet pabandyti turi kiekvienas teisę....Tik ne kiekvienas jos vertas. Tie kurie jos neverti, paprasčiausiai būna sudorojami mano pagalba. Atsitiktinis eismo įvykis, susišaudymas ar dar koks nors reikaliukas, po kurio teisės ir turėjusio ją, nebelieka. Paprasta. Negąsdinu tavęs, neturiu tam preteksto, tiesiog perspėju, kas bus, jei bus...Kaip ir prisistačiau.

Aš – žmonių vaikas

Aš esu paprasta mergina...Gal per daug kaprizų slepiasi mano kišenėje, tačiau aš jau tokia. Negaliu pasakyti, kad jau moku viską, ką gyvenimas turi mane išmokinti, aš dar daug ko nežinau ar nesuprantu. Kad ir tokio dalyko kaip, kur dingsta krintanti žvaigždė ar kodėl kartais mes labai daug ko nepastebim ir praeinam pro savo laimę...Aš nelaiminga, bet džiaugiuosi, kad man šviečia saulė mano kišenėjeDabar aš tarsi paukštis, kuris sugebėjo ištrūkti iš auksinio narvelio. Ten buvo gerai, tačiau tai nebuvo gyvenimas, tai buvo tik mano tėvų sukurta mano gyvenimo iliuzija, kurios dabar jau kaip ir nebeliko...Aš dar nežinau, ką reiškia gyvenimas.... Man jis tik paprasta frazė, nors turėtų būti kažkas daugiau...Tai turėtų būti neįkainojama, tai turime branginti. Kartais žmonės, tame tarpe ir aš, išsireklamuoja save kaip paskutinį kvailelį, o paskui už pasekmes kaltina kitus. Taip jau įprasta žmonių giminei. Turiu labai lakią vaizduotę, tad sugebu būti kiekviename sprogstančiame medyje, kiekviename debesėlyje, kurį matai savo akimis, kiekvienoje ašaroje...Aš niekinu melą. Tačiau kaip bebūtų gaila, pati kartais jį ir kuriu... Neketinu nieko mokinti, kaip gyventi ar ką daryti, o ko ne. Kartais netenku kantrybės vien tam, kad suprastų kiti, jog esu žmogus...Aš-žmonių vaikas, tad klysti man galima!...

Atgal pas svajones

Vėjas taršė plaukus, o aš tvirtai žengiau gatve, kuri man dar ne viską apie save papasakojo. Buvo jau vėlus vakaras. Nežinau, kiek tiksliai buvo valandų, tačiau turėjo būti maždaug 23 valanda vakaro. Ilgai klaidžiojau miesto gatvėmis, kurios nakties tamsoje labai klaidino. Mačiau visokių iškrypėlių, kurie labai kvailai išsidirbinėjo, mačiau narkomanų, prostitučių...Taip, čia visokių žmonių teatras....
Staiga prieš akis iškilo vakarykštės dienos vaizdas. Vieta, kur pildosi svajonės. Tas pats pastatas, kurį dabar aš jau pažinojau, kuris kėlė gražius prisiminimus, tačiau žmogus, kuris per klaidą su manimi buvo ten, yra šlykštus, jo prisiminti nereikia! Mikliai atsidūriau ant stogo. Aš grįžau atgal pas svajones...Ši vieta man dvelkė paslaptimi, gal ji tokia ir turi būti, o gal nesugebu pamatyti tos paslapties, kurią slėpė...
Dangus buvo labai gražus. Mačiau daug žvaigždžių. Kokios jos gražios. Kaip paslaptingai spindi, kaip traukia žmogaus akį...Sėdėjau ir kvėpavau tuo grožiu. Miesto vaizdas nuo stogo mane sužavėjo. Galėjau atsiduoti jam, bet tai grožis, kuris nenori nieko mainais...Stebėjau dangų...Nukrito žvaigždė. Spėliojau, ką ji man padovanos....O norėjau aš daug....
Susitikti, apkabinti, pabučiuoti, tik nežinau ką, paimti už rankos(kad pajusčiau kito šilumą), padovanoti šypseną(juk ji nieko nekainuoja), pažvelgti į akis ir jose pamatyti pasaulį, apsikabinti gyvą padarą, skaičiuoti žvaigždes naktį( kai tik aš ir naktis esame kartu), patylėti(dažnai juk to nesugebame), pastovėti greta, pasikalbėti, išklausyti(tai labai sunku), pasivaikščioti(reikės taip ir padaryti), šokinėti per bangas(noriu vasaros...noriu prie jūros, prie bangų...), romantikos, kurti svajones(įdomu, kodėl to nedarau, jei noriu...), vadinti meiliausiais vardais(na, kad ir tave, kartais tu to nusipelnai, bet tik kartais...), gauti mėgstamiausių gėlių(na aišku, kad rožių;) ), būti įvertintai(tik nežinia, ar yra už ką...), paverkti kam nors ant peties(sakai padės...?), pralinksminti kitą, kai liūdesys velka kojas tau iš paskos, paklausyti mėgstamos muzikos(kaip būtų nerealu), kartu pašokti(su bet kuo ir bet kur...), pastovyklauti su palapinėmis ir draugais(juk turiu tokių, ar ne?), gulėti naktį pievoje apsikabinus savo svajonę ir žvelgti su ja ta pačia kryptimi, jausti, matyti, girdėti, užuosti, turėti, sapnuoti, būti švelnia(kaip tie mažučiai kačiukai, kuriuos visi glamonėje...matomai trūksta šilumos...), pykti ant tavęs(tik nereikia, kad pyktis prie gero nepriveda, žinau ir taip, be to dar ir grožiui kenkia), pakvailioti, pamiršti visus ir viską, susitaikyti, eiti iš proto, pavydėti(kad ir to, kas nepavydima...), didžiuotis(gal bent kada savimi...?), aplankyti tave sergantį(kad turėčiau, kuo pasirūpinti), kartais pavadovauti kam nors;D, leisti pasijusti sau ypatingai, pasitikti saulėtekį bei palydėti saulėlydį(tai taip gražu), išvykti kur nors toli(naujos pažintys, kurias dovanoja kelionės, kartais būna daugiau nei tik paprasti pažystami), būti drauge(kad suprasčiau, ką reiškia žmogaus buvimas greta), laukti kažko(kartais tai būna įdomu), pažaisti sniego karą(žiema yra gerai), prisiskinti didžiulę puokštę lauko gėlių(kodėl lauko? nes mes nesugebėjome jų dar prisijaukinti), šokinėti per balas(gera sugrįžti į pasakų šalį, kur viskas vis dar baigiasi :,,ir jie ilgai bei laimingai gyveno‘‘...), pajusti lietaus skonį ant kieno nors lūpų(turėtų būti skanu), pažaisti krepšinį(seniai nedeginau kalorijų), pagroti(kad manęs pasiklausytų, kad ir pliušinis meškinas, svarbu, kad klausytų), ant stogo valgyti saulėgrąžas(gaila, kad dabar jų neturiu;\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\'(), pasakoti baisias istorijas sutemus(man patinka, kai šiurpuliukai laksto kūnu), kartu spręsti problemas(mokytis bendrauti dirbant), pažaisti vandens karą(paprastai būna daug juoko;) ), jausti, jog kažkas tave visada gina(geras jausmelis), prigulti šalai mieliausio mešku