visur vėluoju:
į rudenį pavasarį
į gėlėtą vasaros traukinį
įlipu į paskutinį
šaltą žiemos vagoną

tu šluostai man varvančią nosį
gražiausių metų laikų nosinaitėm
tavo rankos žvilgsnis ir žodžiai
kvepia tu visas kvepi
sakais

tavo tyla erdvi
o debesys užaugę