Kaip širdis kuždės
Peržengei ribas jau,
manęs tu nebaugink,
nes aš atsilaikysiu net prieš audras,
net prieš ugnį, deginančią pėdas,
ir ledinį lietų, draskantį rankas.
Ar peiliu man tu grasintum,
ar žodžiais įkyriais,
tavęs aš neklausysiu –
darysiu kaip širdis kuždės.
Prieš pilnatį dainuosiu
savo kūrybos dainą,
aidės visa pilka naktis,
nes ji pilka tik be žmonių…
O žvaigždės tik žibės lyg niekur nieko,
bet jos juk nieko nepakeis.