- Nešdinamės velniop nuo tų senių – ima širsti Marija, kuomet eilinis bandymas kalbėtis su nieko neraukiančiais hansais baigiasi šypsojimu į ūsą ir „ja ja“ durnais veblenimais.

Nieko nebus. Gerokai vakarėja, aš burbu apie Berlyno bažnyčios bokštus, panosėje kaupiasi keiksmų burbulas, kuris, jaučiu, netrukus sprogs.
Lenkijos pasienis. Pakvimpa Vokietija. Salstelėjusiu urbanizacijos kvapu ir žaliosiomis policininkų manduromis. O hansai, neskubantys savo tėvynėn, klaiposi, maivosi it myžtelėjusios į kelnes pirmaklasės ir stoviniuoja ties kiekvienu šunkeliu.
Taip ir nesupratome, ko jiems reikėjo degalinėje. Netaktiškai iškrovę mūsų daiktus lauk, prašė palaukti. Lyg ir. Stovėjome it sumišę studenčiokai prie lentos, vis neišmanydami, ką mes čia veikiame. Susižvalgėme, užsimetėme kuprines ant pečių ir pajudėjome pėstute Vokietijos link. Tiek ir tematėme įdomiuosius hansus išpampusiais nuo „haineken“ alaus pūzrais, kvailomis estradinėmis dainomis linksminančius savo nūdienos pilkumą ir vis nevaliojančius, kas tai per pastatas ta degalinė ir ar esti čia įėjimas.
Netoli nuėjome. Keliasdešimt metrų. Prie tų pačių durų, vedančių į degalinę. Lyg vorai, apjuosę savo žabangomis durų plyšį, akimis ieškojome vokiškai atrodančios personos.
Netrukus sėdėjome mašinos salone, aplink ausis raitėsi malonus alternatyviojo džiazo tonas, pliurpėme angliškai, ir, viską užmiršę, atsidūrėme Vokietijoje.

- Sakote, esate daktaras? Tuomet kam važinėjate į Lenkiją?
- Tai aš ir esu lenkas.
- Aaaa...Tai jūs lenkas...Kur išmokote anglų kalbos?
- Lenkijoje.
- Aaaa...Kaip čia..Ghmm...O tai kodėl važiuojate į Vokietiją?
- Aš ten dirbu.
- Kuo dirbate?
- Daktaru, juk sakiau.
- Turbūt turite labai saugoti savo rankas, visgi tai jūsų duonos kalvė...
- Na taip, chirurgui tai būtina. O jūs kaip čia taip..?
- Ai, mes piemenys. Bastomės po Europą. Na, dar tik pradedame, bet...Dabar važiuojame į Berlyną.
- Taip, piemenys. – šypsosi lenkas.

Iš tiesų pokalbių tinklelis buvo sklandus. Šiltas žmogus su kokčia specialybe. Akiniai, prabangi mašina...

- Žinokite, jūs padarėte didelę klaidą, įsileidęs mus į savo mašiną. – juokais prasitarė kelionės kompanionė.
- Kodėl? – veidrodėlio pakraščiu lenkas žvilgtelėjo mano pusėn.
- Mes nešame nelaimes. Su kuo bekeliautume, visiems kas nors atsitinka – krizena Marija į delną.

Stovime autosrados šalikelėje. Mašinos zvimbia it vapsvos, sukelti vėjo gūsiai blaško minčių bastionus. Lenkas pakumpęs žiūri vienan taškan, kartoja žodį „Dieve“, mastaguoja telefonu. Mes prunkščiame į saujas, mėgaujamės saldžiarūgščiais lenko obuoliais ir bandome taisyti situaciją.

- Na tai kas, kad mašina sugedo? Mėgaukitės akimirka – bando nuskaidrinti beviltišką lenko situaciją Marija. – darbas ne vilkas, ėriukų neėda. Ar kaip ten?

Žvalgomės vienas į kitą. Sėdime nelaimės duobėje, savo noru užsidėję klouno aprėdus ir juokiamės beviltiškai situacijai tiesiai į veidą.

- Štai, žiūrėkite. Matote mano pirštukus? Tai pažaiskime „Tinki Pinki“ – žaidimų meistrė pamiškės ir autostrados sankirtoje imasi savų teorijų sėkmingam lenko gelbėjimui.
Žaidžiame idiotišką nesąmonę, kaimynas šypteli lūpų kampučiu, vėl susiraukia ir vaitoja. Sysalas...

Tualetas – veiksmingiausia teritorija privilioti šviežieną. Ten ir įsitaisome, romantiškai kalbiname stabtelėjusius keliautojus, mandagiais žodžiais liūliuojame jų ausis, mirksime akimis, virš galvų pasidabiname nepriekaištingomis aureolėmis. Gaivus pušų kvapas pinasi su išmetamomis mašinų dujomis, tualeto kvapai raukia nosį, temsta – nors tu ką...


- Šitos kaliausės vardas Lila? – nepatikimai žvelgiu į mažagalvį padarą, įsitaisiusį tarp Marijos šlaunų.
Palikę pažliugusį lenką netoli Vokietijos sienos, tęsiame savo kelionę jau vokiečio – lenko automibiliu.
Nedorėlis šuo neduoda ramybės, nukanda mano mintyse užsiaugintos Berlyno katedros bokštą, čiaumoja, seilioja mano šortus, traukiu jo snukį nuo savęs, širstu nė pats nesuvokdamas, už ką ir galiausiai imu vertinti nenuoramos padaro pastangas mane sužavėti.
Kutena taip, lyg dilgelėmis kas plaktų mano kūną. Raibuliuoja pagaugais kiekvienas odos lopinėlis, vos tik mintyse imu gromuloti Berlyno vardą. Debesys nyksta, skleidžia išpūstagalves keteras žemyn, liepa spalvina save vakariniu purpuru, į mane smelkiasi viską praryjantis nebūties geluonis, suleidžiantis eilinę dozę nuodingų, pakvaišusių abejonių.
Kas aš? Kur aš? Kodėl..? Klausimai pinasi, skleidžiasi įmantriausiais spurgais, rodosi, galva plyš, o prakiuręs minkštimas užlies visa aplink mane, paskandindamas baltuose pursluose.
Veikiausiai niekuomet negalėsiu atsakyti sau į klausimą, kas už mane priima sprendimus. Nieku gyvu nepripažinsiu minties, jog esu priklausomas tik nuo savęs. Mane valdo. Nesvarbu kas – demonas, raudonkepuraitė, motinos akys, meilės poreikis, tiktai ne aš. Dažnai jaučiu kylančias savo rankas, nors liepiu joms nejudėti. Nuolatos šypsau įsakęs lūpoms susičiaupti aklinai. O pažiūrėkit, akys kaip spingsi, verčiasi iš orbitų it gyvenimo geismą gaudydamos. Nenoriu. Nereikia. Ša, nutilkite, prašau...
Pasisuku link lango, bandau sugaudyti pušaičių siluetus, skaičiuoju stulpus, kad tik pabėgčiau nuo žvėries, tūnančio manyje. Griebiu šunelį už priešakinių kojų ,traukiu į save, o jis, it supratęs mano klastą, klesteli Marijai ant kelių ir žiūri, žiūri man į akis...Rodos, tyli, tačiau žino daugiau nei aš. Akių šaudykloje laimėsi tu, drauguži, ne aš.
Nusuku akis, it paklaikęs bandau ieškoti savyje išlikusio Berlyno paveikslo. Neberandu, jį nugalėjo mažo šuns akys, kažkas manyje ir kekšiškų, kraujasiurbių minčių gvardijos...
Imu mąstyti, jog aš pamišęs. Ko man reikia? Jei aš sugebėčiau atsakyti į šį klausimą, viskas būtų kitaip. Kelionė neteikia džiaugsmo, nes namuose nepalikau savęs. Tos pūlingos, išdidžios sąvasties, nežinančios ko nori ir kankinančios mane pačiais įmantriausiais psichologiniais uždaviniais.
Ir ką aš sapalioju apie laisvę, kurią taip troškau bent akių kampučiu paliesti, bent piršto pagalvėle paglostyti. Aš nesugebu išsilaisvinti iš savojo kalėjimo, o mintiju apie vienalytę materiją, susivienijančią su kosmoso galiomis, vu visa visa neaprėpiama visata, pavirstant į nieką, o kartu ir viskuo. Suprantu, jog mano kūnas, kuriame slypi daugybė dvasinių paslapčių, man reikalingas tiek, kiek man reikalingos kančios. Juk vistiek, niekuomet netapsiu tuo, kuo šiame gyvenime svajoju. Todėl tenoriu virsti į nieką, bet palikite man egzistenciją, išnykimo nepakelčiau...
Esu susiskaldęs į milijardus smėlingų granulių, kurios byra pro pirštus, ir joms vistiek, kur jos atsidurs, tik nešk mane, vėjau, į daubą, kur galėčiau pasislėpti nuo visa ko, kur galėčiau pranykti tarp milijono kitų tokių, kaip aš...
Spjauti į visą tai. Suimti save į rankas, papurtyti, blokšti į žemę ir taip iki to, kuomet suprasiu klydęs. Iš pasimetusios smėlio granulės virsiu akmens luitu, pramušiu akliniausias sienas, virsdamas kūlvirsčiais vis augsiu, it sniego gniūžtė, bėgdama nuo stataus šlaito, gersiu visa ką į save, virsiu nenugalima jėga, kurią galėtų sustabdyti tik kita. Tokia pati. Tu, meile. Kuri vienintelė galėtų man išaiškinti būties paslaptis – kas aš esu.

- Štai ir Berlynas. – šypsos Marija it nusirpusi spanguolė, mašina prisipildžiusi jos širdies dūžių, gilių, ritmingų, degančių iš nekantros.
Saulės nebematyti. Aš nurimstu. Tamsa mane guodžia. Nutildo. Jaučiu drebančias kojas, palietusias Berlyno betoninę nugarą. Nosies gilumoje kaupiasi aitrus graudesys. Ritmingai mojuojame nutolstančioje mašinoje sėdinčiam geraširdžiui senukui, užsimetame kuprines ant pečių ir patraukiame link katedros, kuriai šunelis skvarbiomis akimis nukando stogą...