Vieną dieną esu tikra piktoji ragana, kitą – paprastas liūdnas laimės ieškantis žmogus, trečią – tiesiog maža mergaitė, pasiilgusi prie lovos sudėtų drabužių ir pusryčių, kurių nereikia gaminti. Matau pasaulį tokį, kokia esu. Tą dieną, akimirką ar visada? Vaizdas taip keičiasi nuo liūdesio bedugnės iki juokingai mažos boružėlės, kad negaliu net apsispręsti, kokia esu ir kokia noriu būti.
Kartais meilės poreikis toks stiprus, jog paverčia tuo, kuo nė nesvajojai – fantastiška laume, vakarienei, laižančiai jo batus! Kerai išsisklaido ir pasišlykštėdama sieloje pajunti puvėsių dvoką. Taip kvepia netikra buvusi laimė. Norom nenorom pavirsti ragana, nes neapsaugojai savęs.
Kiek vaidmenų suvaidinsi per gyvenimą, kiek rolių išmoksi mintinai, kiek kartų suklysi, pasirinkdama ne tą charakterį, kurio nori tavo širdis? Apsimesti kažkuo lengviau nei būti savimi...