Po trijų dienų įstengiau apsiauti rudeniniais batais, kuriais avėdama jaučiau keistą malonumą, sumišusį su pasitenkinimu, kai kažkas taip tobulai prisiliečia prie tavo esaties ir padaro tavo gyvenimą gražesnį, nors šiektiek, nors trumpomis akimirkomis. Akys užkabina du apačioje stirksančius laivus, jie neša mane, plaukia su manimi, ir sugeria ne tik rudens lietų, bet ir rudenines mano akių viltis.
Lietaus lašai taip draugiškai apglėbė savo mažais piršteliais ir aš įsikibusi į juos kaip vaikas į savo mamą palengva nukulniavau ilga gatve. Akys kliuvo už žmonių. Lyg matant pirmasyk. O juk aš taip juos ir matydavau, kiekvienąsyk naujom akim, tik dangus. Tik dangus išlikdavo toks pats, lyg matant paskutinį kartą. Atsisveikinimas su juo buvo seniai paruoštas, ir slypėjo žvilgsnyje, kuris dangstydamasis kitais bandė prailginti savo gyvenimą. Žmonės atrodė tokie piktdžiugiškai įnirtingai greiti ir šitaip padrikai susikoncentravę į šiukšlių maišus, prikrautus rudeninių lapų, lyg galvotų, jog ten nekas kitas, o visatos šiukšlės. Įsikabinę į savo vaivorykščių lietsargius, jie tysdami palei savo šešėlius, tokius pat miglotus ir bandančius pagauti šeimininką, čiupti už pakarpos ir paklausti, nuo ko jie bėga. Įnirtingai spardydami šaligatvių plyteles jie neleidžia sau sustoti, ir pažiūrėti savo šešėliui į akis.
Pamačiau porą. Jie neturėjo skėčio ir priešaky šešėlio. Tikėjimas, jog tai tik viso ko pradžia, buvo virtęs jų šešėliais. Šešėliais, kurie būdami pesimistais, neįstengė įsikišti į iliuzijos laisvę.
Nuleidau akis, įsakiau kojoms, apautomis rudeniniais batais, nusileisti laiptais, vedančiais į upės krantą. Tik ten galėjau įkvėpti vienišų upės purslų ir leisti jiems pavirsti savo šešėliais.