Atsilaužiau sielos savo, alkanas buvau,
Trupinius – kas liko – balandžiams išbarsčiau.
Sulesė ir dingo rūke baltam – sparnus pakėlę,
Smingant saulei rožėse čionai sugrįžo vėlei...
Pilnatis juos glostė šypsena savąja, susigėdęs
Neatnešė gelsvasis savo sielos trupnių –
tik tamsią naktį...
Norėjau tik suprast, kodėl? – po beržu atsisėdęs.
Lietus krapnojo, nuo jo mintim bandžiau pabėgti...