stigmiškai
Kai stingstu tavo balso vidury,
nutrūksta stygos, aižėja ir laša
sapnai anapus linijų juodi –
eilėnakčiai ties duburiais užgesę,
o stigmos akmenyse ryte
prie pamiršto dangaus regėjo
viršūnes smilkstančias – kančios nėra,
nubudo piemenys ir pildėsi valia
apyaušrio žmonių, kai jie iš miego
į gruodą stingdami vis klausdavo:
– Ar tikras matymas, kai dykros sako:
įkaskite riboženklį tarp sapno brastos?