pritvinkusiu jausmu
prie vėjo garbanų
prisiglaudė
apsunkęs mėlis,
banguoti toliai
sustingo
laiko užburti,
rūkuos įklimpusių
miškų
šakoti guoliai...
o darganotas spalis
klaus:
arti – toli?

pakrančių gluosnių
vakaro malda,
jausmai
dar nesakytų
žodžių –
laike įstrigę
sielos taikiniai,
tik medžiai
tyliai nusirengia
laiko šuoliui,
laukimas
šaltas,
lis...